2024 m. sausio 12 d.

Lituanistikos skaitykloje knygų ekspozicija – „Pasaulio tautų teisuolei Onai Šimaitei – 130“

1966 m. Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. 1941–1943 m., Vilniaus geto gyvavimo laikotarpiu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio bei paramos. Šiemet sukanka 130 metų nuo bibliotekininkės, Pasaulio tautų teisuolės O. Šimaitės gimimo.

Gimusi 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje, Ona gyveno ir mokėsi Rygoje, Maskvoje. Grįžusi į Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo, dirbo įvairiose bibliotekose. Bibliotekininko kelią O. Šimaitė pradėjo 1937 metais. Dirbo Kaune Abelio Balošerio bibliotekoje, Lietuvos vaikų draugijos skaitykloje-bibliotekoje, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. 1940 m. pradžioje ji buvo perkelta į Vilniaus universiteto biblioteką: čia dirbo Senųjų spaudinių skyriaus vedėja, bibliotekos atsakomąja sekretore, Lituanistikos seminaro sekretore.

Per nacių okupaciją su universiteto vadovybės žinia O. Šimaitė tapo Vilniaus geto kalinių rėmėja. Vykdama į getą neva susigrąžinti bibliotekos knygų, įnešdavo reikalingus daiktus, laiškus, siuntinius, maisto, vaistų, ginklų, išnešdavo vertingas knygas, rankraščius, laiškus, padėdavo žmonėms pabėgti iš geto slėptuvių. O. Šimaitė, rizikuodama savo gyvybe, bandė gelbėti žmones – ieškojo globėjų ir slėptuvių žydų vaikams, slėpė pabėgėlius, organizavo paramą. Už pagalbą žydams ne kartą buvo patekusi į gestapo akiratį. Kelis kartus jai pavyko išsisukti, tačiau 1944 m. balandžio 28 d. suimta buvo tardyta, kankinta ir nuteista mirties bausme. Universiteto profesorių ir tarnautojų pastangomis, papirkus pareigūnus, mirties bausmė moteriai buvo pakeista lageriu. Iš pradžių O. Šimaitė išvežta į Dachau koncentracijos stovyklą Vokietijoje, vėliau perkelta į Liudelanžo (Ludelange) koncentracijos stovyklą Prancūzijoje. Čia ją, sunkiai pasiligojusią, 1944 m. rugsėjo 10 d. išlaisvino sąjungininkų kariuomenė. Po karo Pasaulio tautų teisuolė į Lietuvą nebegrįžo, gyveno Paryžiuje. Mirė 1970 m. sausio 17 d.

O. Šimaitė buvo plačių pažiūrų, tolerantiška, jautri blogiui, abejinga materialinėms vertybėms, kultūros mėgėja, vengė perteklinio dėmesio. Geriausiai jos savastį atspindi užrašas ant dienoraščio: „Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami.“ Taip ji suprato savo gyvenimą.

Susipažinti su šiai ypatingai asmenybei skirta knygų ekspozicija galima Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skaitykloje. Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomų dokumentų sąrašą rasite čia.

Dėl teminės leidinių paieškos galite kreiptis į informacijos paieškos konsultantus skaityklose. Daugiau informacijos čia.