Įvyko tarptautinė konferencija „Aštuoniasdešimt metų po 1944-ųjų: tada ir dabar“

Minint 80-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių pasitraukimo į Vakarus metines, birželio 26–28 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko tarptautinė konferencija „Aštuoniasdešimt metų po 1944-ųjų: tada ir dabar“ (angl. „Eighty Years After 1944: Then and Now“). Trijų dienų konferenciją organizavo tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Baltic Heritage Network“ (liet. „Baltiškojo paveldo tinklas“) ir Lietuvos nacionalinė biblioteka.

Antrasis pasaulinis karas be pastogės ir gimtųjų namų paliko daugiau kaip 400 000 Rytų ir Vidurio Europos gyventojų, tarp jų – daugiau kaip 200 000 Baltijos šalių gyventojų. Pasibaigus karui, Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir Švedijoje susikūrė perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons, DP) bendruomenės, kurių dauguma vėliau emigravo į Šiaurės ir Pietų Ameriką bei Australiją. Dipukai – XX a. istorijos reiškinys, simbolizuojantis namų praradimą, šeimų išskyrimą, tautų suskaldymą ir skaudžius tų šalių socialinio audinio pokyčius. Svarbu, kad Antrasis pasaulinis karas suformavo ir naują kartą, kurią kai kurie istorikai vadina „aukščiausios brandos diaspora“. Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir jų vaikų, vaikaičių istorijos, darbai, patirtys ir iššūkiai siekiant įsitvirtinti naujoje valstybėje, istorinė atmintis ir įamžinimas, diasporos bendruomenių istorija tapo centrine konferencijos pranešimų ir diskusijų ašimi.

Sveikindama konferencijos dalyvius Lietuvos nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė linkėjo, kad renginys paskatintų dalytis naujomis idėjomis ir bendradarbiauti: „Ši konferencija skirta ne tik istoriniam laikotarpiui, reikšmingam visoms trims Baltijos valstybėms, aptarti. Renginys taip pat suteikia galimybę vienoje vietoje susiburti tyrėjams, archyvistams, muziejininkams, bibliotekininkams, kurių kasdieniai darbai susiję su diasporos tyrimais. Džiaugiuosi, kad Nacionalinė biblioteka taps erdve pasidalyti idėjomis ir patirtimis.“ A. Žilinskienė taip pat atkreipė dėmesį, kad Nacionalinėje bibliotekoje, kaip ir daugelyje kitų Baltijos šalių atminties institucijų, diasporos tyrimai pradėti po 1990-ųjų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Šios veiklos įvairiomis formomis tęsiamos ir šiandien.

Birželio gale Nacionalinė biblioteka tikrai tapo tarptautiniu diasporos tyrėjų ir šiomis temomis besidominčiųjų centru. Konferencijoje pristatyti net 33 pranešimai, o juose analizuotų temų spektras ypač įvairus: aptarti Baltijos šalyse ir svetur saugomi ir telkiami diasporos archyvai, atminties institucijų veikla, istorinė Antrojo pasaulinio karo padarinių atmintis, autentiškos dipukų patirtys ir liudijimai, iškilių išeivių gyvenimo istorijos, Baltijos šalių diasporos naratyvas literatūroje ir mene, jos kultūrinis-istorinis paveldas bei palikimas, dabartinė Baltijos šalių diasporos padėtis: santykiai su valstybe, naujos galimybės, iššūkiai ir ateitis, daug kitų temų. Diskusijose atkreiptas dėmesys, kad į Vakarus emigravę žmonės nelinkę kalbėti apie savo nesėkmes, nenori pasirodyti silpni, todėl šios diasporos naratyve dominuoja iššūkius įveikusių ir sėkmę pasiekusių asmenybių pasakojimai.

Konferencijoje dalyvavo tyrėjai iš Australijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Suomijos. Keturis pranešimus skaitė Lietuvos nacionalinės bibliotekos tyrėjos: Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė, Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė ir Lituanistikos skyriaus vyriausioji tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė.

Išskirtiniu akcentu tapo režisierės Helgos Merits filmo „Pabaltijo universiteto istorija“ peržiūra ir diskusija su kūrėja. 1946 m. Pineberge, Vokietijoje, lietuvių, latvių ir estų pastangomis įkurtas Pabaltijo universitetas buvo ypač reikšminga mokslo institucija visų Baltijos šalių pabėgėliams. Universitetas stengėsi palaikyti ryšius su svarbiausiais pasaulio universitetais, keitėsi moksliniais leidiniais, siekta bendradarbiauti įvairiose srityse. Pristatydama filmą režisierė teigė jaučianti dėkingumą daugeliui žmonių, kurie prisidėjo prie filmo kūrimo – kūrybinei komandai, nes ji visą laiką buvo šalia ir padėjo spręsti kilusias technines problemas, ir buvusiems Pabaltijo universiteto studentams. Pasak autorės, tai yra įkvepianti istorija apie trijų Baltijos šalių vienybę – idėją, tapusią realybe. H. Merits papasakojo ir apie iššūkius ieškant autentiškos medžiagos, ilgas Pabaltijo universiteto archyvo paieškas.

Apibendrindama konferencijos rezultatus organizacijos „Baltic Heritage Network“ prezidentė Piret Noorhani prisiminė, kad prieš beveik 20 metų Baltijos šalių paveldo tinklą bandyta suburti ir plėsti daugiausia dėl to, kad reikėjo daugiau informacijos apie Estijos diasporos paveldą, taip pat pasidalyti darbais ir atsakomybe. „Tada, kai Švedijos ir Estijos diasporos išeiviai pradėjo siųsti savo archyvus į tėvynę, ir kilo mintis suburti visų Baltijos šalių diasporos tyrėjus. Juk išeiviai kartu dirbo, gyveno, dalijosi savo patirtimis. Svarbu ir tai, kad dipukų patirtys padeda suprasti ne tik išeivių, bet visos šalies istoriją, įskaitant tuos, kurie gyveno sovietų okupuotose tėvynėse. Išgirdusi įkvepiančias konferencijos dalyvių kalbas supratau, kad šiandien esame ten, kur net nesvajojome atsidurti. Tai labai džiugina ir skatina tęsti darbus“, – mintimis dalijosi P. Noorhani.

Konferencijos partneriai: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, Lituanistikos tyrimo centras Čikagoje, Estijos muziejus Kanadoje VEMU, Estijos nacionalinis archyvas, Estijos literatūros muziejus, Estijos nacionalinis muziejus ir Latvijos nacionalinis archyvas.

Konferencija organizuota įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Aštuoni dešimtmečiai po 1944 m.: tada ir dabar“. Projekto vadovė dr. Jolanta Budriūnienė.