2024 m. gruodžio 23 d.

Knygų ekspozicija – Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) pirmasis leidimas lietuvių kalba

Trečiasis Lietuvos Statutas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodeksas, 1588 m. sausio 28 d. patvirtintas Zigmanto Vazos. Įsigaliojo 1589 m. sausio 6 d.; galiojimas Lietuvoje panaikintas 1840 m. liepos 7 d.

Statuto rengimas

Trečiąjį Lietuvos Statutą, kaip ir du pirmuosius, kodifikavo didžiojo kunigaikščio raštinės darbuotojai, vadovaujami kanclerių Mikalojaus Radvilos Rudojo ir jo įpėdinio Eustachijaus Valavičiaus, Kristupo Radvilos ir LDK vicekanclerio Leono Sapiegos, užbaigusio šį darbą ir, tikėtina, įnešusio į jį svarbiausią indėlį. Teisynas parašytas senąja rusėnų kalba, kuri tuo metu buvo laikoma kanceliarine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. 1588 m. sausio 28 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza patvirtino šį Statutą.

Trečiąjį Lietuvos Statutą sudaro 14 skyrių, 488 straipsniai.

Statuto kodifikatoriai panaudojo teisinės minties ir kultūros pažangą, pasiektą per 60 metų laikotarpį nuo Pirmojo Lietuvos Statuto. Trečiajame Lietuvos Statute įtvirtinti nauji Renesanso laikotarpį atitinkantys politiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai, kuriuos turėjo ginti 1566 m. reorganizuota ir išplėsta teismų sistema ir 1581 m. įsteigtas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. Trečiasis Lietuvos Statutas, atskirdamas valdovo, Seimo, vykdomąją ir teismo valdžias, pirmą kartą Europoje įgyvendino luominės teisinės valstybės idėją, net šiek tiek pakeitė savo požiūrį ir į „paprastą žmogų“, t. y. į valstietį. Štai specialus XII skyriaus pirmas straipsnis, pagal kurį feodalas už tyčinį valstiečio nužudymą nebegali atsipirkti vien pinigine bauda, o patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Vietoje keturių vergovės šaltinių Pirmajame ir trijų – Antrajame, Trečiasis Statutas paliko tik vieną – karo belaisvius, ir tai su išlygomis. Statutas specialiu XIV skyriaus 36-uoju straipsniu net panaikino patį pavadinimą „nelaisvasis“, įsakydamas nelaisvuosius ateityje vadinti „dvaro šeimyna“. Jame buvo smarkiai apribotos bausmės, taikomos nepilnamečiams.

Lietuvos Statuto straipsniuose įtvirtinti teisiniai reikalavimai buvo vienodai privalomi valdovui, valdžios institucijoms ir valstybės piliečiams. Nors teisės kodifikacijų laikotarpiu Lietuvą ir Lenkiją valdė vienas valdovas, visose trijose Lietuvos Statuto redakcijose buvo įtvirtinti straipsniai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, o Trečiajame Lietuvos Statute buvo įrašyta lietuviškoji Liublino unijos samprata: kaip 2 lygiateisių valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos – federacija. Šią teisės nuostatą bandyta paneigti Gegužės trečiosios konstitucijoje (1791), bet ji atkurta po pusmečio Seime priėmus specialų aktą – Abiejų Tautų tarpusavio įžadą. Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatos įtvirtino atskirą LDK teritoriją, atskirą iždą, atskirą savo kariuomenę, savo teismus ir savo teisę. Šie valstybės institutai Liublino unijos aktu liko nepaliesti, taigi palikta senoji tvarka.

Trečiasis Lietuvos Statutas šiek tiek pasistūmėjo į priekį ir moters padėties demokratizavimo atžvilgiu. III skyriuje naujai atsiradęs 20 straipsnis įteisino bajoro santuoką su nebajoriškos kilmės mergina, leisdamas jai ir būsimiems jų vaikams suteikti bajorystę. XI skyriuje atsirado 14-as straipsnis apie dvikovas ir jų uždraudimą.

Statutas ypač smulkiai aptarė bajoriško luomo teises ir privilegijas. Jis, toliau apribodamas didžiojo kunigaikščio ir apskritai centrinę valdžią, visiškai patenkino žemvaldžių reikalavimą – be didžiojo kunigaikščio ir jo urėdų leidimo laisvai disponuoti savo žemės valdomis: pirkti, parduoti, įkeisti, praskolinti ir t. t. XIV skyriaus straipsniuose detaliau aptartos ir įteisintos visos kitos valstybinės, karo, civilinės, baudžiamosios ir proceso, šeimos, globos, žemės ir daugelio kitų teisės sričių normos; atsiranda net straipsnis, nustatantis „eismo taisykles“ [IX skyrius, 32 straipsnis], kuriose neminima kurio nors luomo viršenybė.

Statute atsispindi visuomeniniai, politiniai, ekonominiai ir net kasdieniai buitiniai santykiai, bajorų ir valstiečių ūkio padėtis, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių liaudies papročiai ir kultūra, teisės normos. Pavyzdžiui, nurodomos tikslios arklių, šunų ir kt. kainos, kurios leidžia pamatyti, kaip keitėsi ekonomika, vystėsi žemdirbystė ir gyvulininkystė. Kai kurie kiti straipsniai liudija prekybos vaidmens išaugimą. Pvz., I skyriaus 31-as straipsnis įpareigoja visus žemvaldžius savo žemėse išvalyti laivybai tinkamas upes, kad jomis būtų galima laivais plukdyti prekes ir sielius, o 30-as straipsnis draudžia imti iš bajorų muitus už jų ūkio prekes.

Tai buvo feodalinės santvarkos teisynas, įteisinęs LDK baudžiavą, bajorų luomui suteikęs daugiausia demokratijos.

Statuto naudojimas

Netrukus po įsigaliojimo Trečiasis Lietuvos Statutas buvo išverstas į lotynų ir lenkų kalbas; 1588 m. atspausdintas Vilniuje brolių Mamoničių spaustuvėje, nuo 1614 m. leistas lenkų kalba, iki valstybės žlugimo dar atspausdintas 1619, 1648, 1693, 1744, 1786 metais. Po Abiejų Tautų Respublikos Trečiojo padalijimo (1795) 1811 m. atspausdintas Sankt Peterburge lenkų ir rusų kalba. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo naudojamas kaip šaltinis sudarant 1596 m. Prūsijos korektūrą, Rusijos 1649 m. Soboro teisyną, kai kurie jo nuostatai, nurodant skyrius ir straipsnius, perkelti į Rusijos imperijos įstatymų sąvado pirmos dalies 10 tomą (1842 m. leidimas), Ukrainos teisyną (parengtas 1743 m.), pagal kurį buvo teisiami Mažosios Rusijos žmonės.

Statutas turėjo ypač didelę reikšmę įteisinant tolesnį LDK valstybinį savarankiškumą. Po 1569 m. Liublino unijos buvo atplėšta dalis LDK teritorijos, o bendras seimas priėmė nutarimą dėl LDK įstatymų suvienodinimo su lenkų teise. Trečiojo Statuto kodifikatoriai visiškai ignoravo šį Liublino seimo nutarimą. Statutas buvo kodifikuotas kaip visiškai savarankiškas LDK įstatymų sąvadas ir parašytas LDK oficialiąja LDK kalba. Jame išliko visi straipsniai, nukreipti prieš lenkų ponų bandymus įsigalėti LDK. Šiuose straipsniuose lenkų ponams, kaip ir kitiems svetimšaliams, buvo draudžiama įsigyti dvarus ir užimti bet kokius urėdus. Šis dokumentas ne tik privertė paklusti įstatymams patį valdovą, bet ir įtvirtino pilietinės (bajoriškosios) tautos suvereniteto ir parlamentarizmo užuomazgas, teismo, kaip teisingumo vykdytojo, funkcijas bei teismo precedento reikšmę, teisėjo nepriklausomumo, nešališkumo principus bei religinės tolerancijos pagrindus.

Statutas veikė 250 metų LDK teritorijoje – iki 1840 m., kai po 1830–1831 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia Statutą pakeitė savais įstatymais. Jis turėjo poveikį kaimyninių valstybių teisei – Lenkijos, Rusijos, Vokietijos.

Tyrinėjimas

Svarbiausias darbas tyrinėjant Trečiąjį Lietuvos Statutą buvo 1934 m. Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Kaune išleistas istoriko, Vytauto Didžiojo profesoriaus I. Lapo, dvitomis veikalas „1588 metų Lietuvos Statutas“. Pirmajame dviejų dalių tome skelbiami tyrinėjimai, antrajame – Statuto tekstas. Visas veikalas parašytas ir atspausdintas rusų kalba (pratarmė lietuviškai), nes istorikui ši kalba buvo gimtoji, be to, jo veikalas skiriamas mokslininkams specialistams, kurie domisi Rytų Europos, ypač Lietuvos, istorija, o ir Statutas buvo parašytas senąja rusų kalba, turėjusia valstybinę lietuviškai rusiškos LDK kalbos reikšmę.

Pirmasis vertimas į lietuvių kalbą

Trečiasis Lietuvos Statutas, septynerius metus verstas į lietuvių kalbą, 2023 m. buvo atspausdintas gražiai įrišta popierine knyga. Sunku atrasti konkretų atsakymą į klausimą, kodėl 1588 m. išleistas vienu svarbiausių teisynų Lietuvos istorijoje laikomas Trečiasis Lietuvos Statutas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Dar XVII amžiuje išverstas į lenkų kalbą, XX amžiuje prabilęs rusiškai, baltarusiškai ir ukrainietiškai, Lietuvos istorikams Statuto tekstas būdavo prieinamas rusėnų arba lenkų kalbomis. Statutą į lietuvių kalbą iš teksto rusėnų kalba vertė istorikas Ričardas Jaramičius ir Vilniaus universiteto teisės istorikas prof. Jevgenijus Machovenka, jiems talkino ir daugiau tyrinėtojų.

Istorikas R. Jaramičius teigė, kad „pirmiausia, kaip ir daugelio Europos valstybių istorijoje, taip ir Lietuvos istorijoje atrandame svarbių kūrinių ir tekstų, kurie mums kalba apie tų laikų visuomenės mentalitetą, politinę ir teisinę kultūrą, požiūrį į visuomenės sanklodą. Tokius tekstus, net jei jie – politinės ar teisinės minties darbai, galime įvardyti didžiaisiais mūsų istorijos kūriniais. Būtent prie tokių darbų priskirčiau Trečiąjį Lietuvos Statutą. Juk net XIX amžiaus antroje pusėje, kai carinė valdžia jau buvo panaikinusi Lietuvos Statutą, šis teisynas Lietuvos visuomenei buvo savasties ženklas. Vienas iš 1861 metų patriotinių manifestacijų Vilniuje organizatorių Bolesławas Limanowskis į tremtį pasiėmė maldaknygę ir Lietuvos Statutą. Dar vienas pavyzdys – 1863 metais vieno iš sukilimo dalyvių bute buvo rastas „Lietuvių katekizmas“, kuriame parašyta: „Kas yra lietuvis? – Tas, kas tiki laisve ir laikosi Lietuvos Statuto.“

Vertėjai stengėsi, kad tekstas išlaikytų XVI amžiaus savitumą, tačiau kartu būtų paskaitomas šiandienos žmogui. Žinoma, verčiant beveik pusės tūkstantmečio senumo šaltinį ne viską įmanoma perteikti, tad kartais tenka pritaikyti terminologiją prie šiandienos žodyno. Natūralu, kad ateityje gali kilti diskusijų dėl konkrečių terminų vartojimo.

Šaltiniai:

Lietuvos Statutai, jų kūrėjai ir epocha / Stanislovas Lazutka. – Kaunas : Spindulys, 1994. – 47 p.

Trečiasis Lietuvos Statutas / Vytautas Andriulis // Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Trečiasis Lietuvos Statutas – net ir eismo taisyklės : [pokalbis su Statuto vertėju istoriku Ričardu Jaramičiumi] / [kalbėjosi] Agnė Žemaitytė. – Portr. // IQ. – ISSN 2029-4417. – 2023, Nr. 12 (gruodis), P. 98.

Trečiasis Lietuvos Statutas tampa knyga: į lietuvių kalbą jis buvo verčiamas septynerius metus

Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) rengimas, paskelbimas ir spausdinimas // Lietuvos teisės istorija / Vytautas Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Sigitas Pečkaitis, Antanas Šenavičius. – Vilnius : Justitia, 2002. – P. 118–123.

Trumpai apie ekspoziciją

Data

gruodžio 18 d.

Laikas

pirmadieniais–penktadieniais 8–21 val.
šeštadieniais, sekmadieniais 10–18 val.

Vieta

Socialinių mokslų skaitykla, III a., 334 kab.

Dalyvavimas

įėjimas laisvas

Daugiau informacijos

socialiniame tinkle „Facebook“