2025 m. sausio 21 d.

Humanitarinių mokslų skaitykloje knygų ekspozicija „Monsinjorui Alfonsui Svarinskui – 100 metų“

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į istorinės, politinės, sociokultūrinės atminties išsaugojimo svarbą ir 2025 m. minimas Lietuvos valstybei svarbių įvykių, asmenybių sukaktis, kviečia minėti Lietuvos katalikų dvasininko, disidento, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjo Alfonso Svarinsko metus. Ta proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Humanitarinių mokslų skaitykloje (III a., 306 kab.) eksponuojama knygų ekspozicija „Monsinjorui Alfonsui Svarinskui – 100 metų“. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, Pamernackų kaime (vėliau tėvai persikėlė į Kadrėnus), vidutinių ūkininkų šeimoje*. Trys vaikai, vyriausias iš jų Alfonsas, buvo auklėjami katalikiška dvasia. Lankė Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklas. Vėliau mokėsi Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje. 1942–1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukė į pogrindinę veiklą, kurią tęsė studijuodamas seminarijoje.

Sovietų valdžios metais aktyviai dirbdamas pogrindyje, tris kartus buvo areštuotas ir nuteistas, kalėjo griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose. Dar 1946 m. pavasarį A. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl pasitraukė iš seminarijos ir prisijungė prie partizanų. Buvo Ukmergės apylinkėse veikusios Vyčio apygardos pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Tų pačių metų pabaigoje gruodžio 31 d. areštuotas, tris mėnesius tardytas, kankintas ir už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų lagerio bei 5 metams teisių apribojimo, išvežtas į Užpoliarę, Abezės lagerį (Minlagas). Ten dirbo naktiniu sargu, ligoninės felčeriu.

Lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską į kunigus. Į Lietuvą kunigas A. Svarinskas grįžo 1956 m. ir pradėjo pastoracinį darbą Kulautuvoje (Kauno r.). Aktyviai įsitraukė į sielovadinę veiklą, daug dėmesio skirdamas darbui su jaunimu.

A. Svarinskas nuolat buvo saugumo sekamas. 1957 m. Kūčių vakarą sulaukė saugumiečių kratos, o 1958 m. balandį buvo suimtas. Šį kartą areštuotas už antimarksistinės literatūros laikymą, antisovietinį pamokslą ir velykinę procesiją, kurioje dalyvavo penkiasdešimt moksleivių. Nuteistas 6 metus kalėti Mordovijos lageryje. Iš skirtosios bausmės daugiau nei dvejus metus praleido ypač griežto režimo kalėjime, vadinamajame Akmeniniame maiše (rus. Каменный мешок). 1964 m. grįžęs iš lagerio į Lietuvą kunigas A. Svarinskas ilgą laiką niekur nebuvo registruojamas, jam neleista tarnauti kunigu. Tik po 20 mėnesių vėl gavo leidimą ir buvo paskirtas į Miroslavą (Alytaus r.), vėliau dirbo Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), Igliaukoje ir Patilčiuose (Marijampolės r.), 1976 m. perkeltas į Viduklę (Raseinių r.), kur klebonavo iki trečiojo savo arešto. Jokie tardymai, kankinimai nei ilgi lageryje praleisti metai nepalaužė kunigo A. Svarinsko dvasios stiprybės. Neatsitiktinai KGB jam suteikė slapyvardį Nepataisomasis (rus. Неисправимый). 

Nuo 1972 m. A. Svarinskas bendradarbiavo pradėtame leisti pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, rengė viešas tikinčiųjų eitynes ir religines iškilmes, turėjo itin didelę įtaką tikinčiam jaunimui. 1978 m. kartu su kitais kunigais disidentais A. Svarinskas įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus.

Už pogrindinę antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. Viduklėje A. Svarinskas buvo trečią kartą areštuotas, nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. Šįkart išvežtas į Permės (Molotovo) lagerį – 36-ajį griežtojo režimo punktą Kučino vietovėje. Tačiau JAV prezidento Ronaldo Reagano ir vienos garsiausių žmogaus teisių gynimo organizacijų „Amnesty International“ tarpininkavimu 1988 m. kunigas buvo paleistas iškėlus sąlygą, kad jis išvyks iš Sovietų Sąjungos. Grįžęs iš lagerio į Viduklę, buvo išsiųstas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Gyveno Frankfurte prie Maino. 1988–1990 m. lankė išeivių lietuvių bendruomenes Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, su popiežiumi Jonu Pauliumi II susitiko net 11 kartų.

Tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę grįžo į Lietuvą. Aktyviai įsijungė į visuomeninį ir politinį gyvenimą. Kurį laiką dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleriu. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė A. Svarinskui monsinjoro titulą. 1991–1992 m. jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1991–1995 m. – Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas – pirmasis šias pareigas Lietuvoje ėjęs dvasininkas. 1997 m. paskirtas Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi ir Prisikėlimo bažnyčios talkininku. 1998–2000 m. buvo Kavarsko (Anykščių r.) klebonu, nuo 2000 m. – Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas, Lietuvos atsargos kariškių mandatų ir etikos komisijos pirmininkas.

Didelis Monsinjoro rūpestis buvo partizanų atminimo įamžinimas. Tam jis įkūrė Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, Kadrėnų kaime. Jame kasmet rengdavo partizanų ir visų Laisvės kovų dalyvių susitikimus, rūpinosi kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo pagerbimu ir įamžinimu Kavarsko parapijoje, taip pat kūrė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio memorialą Kryžkalnyje (Raseinių r.).

Mirė 2014 m. liepos 17 d. Vilniuje, eidamas 90-uosius metus. Palaidotas jo paties prašymu gimtajame krašte, Ukmergės Dukstynos kapinėse, partizanų kapavietėje-memoriale.

Remiantis pažinojusiųjų liudijimais, Monsinjoras A. Svarinskas buvo žmogus – Lietuvos šviesulys ir sąžinė, ypač nepakantus neteisybei, itin vertinęs žmogaus orumą, besąlygiškai tarnavęs Dievui, Tėvynei, Tiesai, savo artimui. Monsinjoras buvo tvirtas, bet kartu ir atlaidus. Jis turėjo nepaprastai jautrią širdį – niekada nepraeidavo pro šalį nepasigailėjęs patekusių vargan. Mintys, pasiūlymai, nuogąstavimai, susirūpinimai visada plaukė iš jautrios jo širdies.

A. Svarinskas apdovanotas

Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.),
Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.),
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.),
atminimo medaliu „Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“ (2010 m.).

Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo aukščiausiu savo apdovanojimu – Šaulių žvaigžde. 
Už žmogaus teisių kovą apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon“.
Įteiktas pirmasis Lietuvos kariuomenės padėkos ženklas – statulėlė „Lietuvos karžygys“ (2008 m.).
Leko miesto (Italija) garbės pilietis, Raseinių garbės pilietis (nuo 2009 m.). 
Skirta pirmoji Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija (2012 m.).

Atminimo įamžinimas

Pašto vokų serijoje „Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką“ išleistas A. Svarinskui skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – A. R. Šakalys, 2006 m.).
Pašto vokų serijoje „Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių“ išleistas kitas jam skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – A. R. Šakalys, 2009 m.).

Prie namo Vilniuje, Odminių g. 10, kuriame 23 metus gyveno monsinjoras, įrengta atminimo lenta su A. Svarinsko portretiniu bareljefu ir akmens plokštėje iškaltu įrašu: „Šiame name 1991–2014 m. / gyveno monsinjoras / Alfonsas Svarinskas. / Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys.“ (Autorė – skulptorė D. O. Matulaitė, 2015 m.)

A. Svarinsko parke Kadrėnuose pastatytas jam skirtas kryžius, akmens plokštėje iškaltas įrašas: „Lietuvos Laisvės kovotojo, / triskart politinio kalinio, Partizanų ir / Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono / pulkininko, parko įkūrėjo monsinjoro / Alfonso Svarinsko / 1925–1954–2014 / atminimui.“ (Autoriai – tautodailininkas K. Martinaitis ir architektas Z. Brazauskas, 2015 m.)

Didžiosios Kovos partizanų apygardos atminimo parkas Kadrėnuose, vadinamas ir A. Svarinsko parku, toliau prižiūrimas bei plečiamas.

Įkurta ir veikia monsinjoro A. Svarinsko atminimo draugija (pirmininkas – vyskupas J. Kauneckas), kuri rūpinasi dvasininko idėjų tąsa ir jo atminimo įamžinimu (2016 m.).

Sukurtas biografinis dokumentinis filmas „Alfonsas Svarinskas“ (autoriai – žurnalistas dr. Andrius Gudauskas ir režisierius J. Sabolius, 2017 m.).

Daugiau informacijos apie Monsinjorą Alfonsą Svarinską pateikiama bibliografiniame sąraše.

Knygų ekspozicija Humanitarinių mokslų skaitykloje.

Šaltiniai:

* www.Svarinskas-atsiminimai.pdf
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas 1925–2014 // 100 širdžių ant Tėvynės laisvės kovų aukuro / Povilas Gaidelis. – Vilnius : Briedis, 2019. – P. 381–384.
www.anykstenai.lt/asmenys