2018 m. balandžio 4 d.

Socialiniai judėjimai Lietuvoje neefektyvūs

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos viešnia – filosofė, Gedimino technikos universiteto docentė Nida Vasiliauskaitė.

Ją kalbinusi bibliotekos Strateginė plėtros departamento Informacijos analitikos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė neslepia, kad įkvėpimo susitikti su filosofe, dažnai kalbančia ir rašančia apie socialinį aktyvumą, suteikė tuo metu gyvai vykusi „MeToo“ kampanija. „Koks iš tikrųjų tai reiškinys?“ – klausia pokalbio vedėja. Ar socialiniai judėjimai dar apskritai egzistuoja? Ar ši sąvoka ne per dažnai suteikiama kokioms momentinėms akcijoms, viešųjų ryšių projektams, kur motyvas veikti nėra žmones vienijanti idėja? Gal vadinamiesiems šių dienų judėjimams apibūdinti tinka ir Slavojaus Žižeko žodžiai. Slovėnų filosofo požiūriu, gyvename (post)politinėje visuomenėje, kur politiką pakeičia apolitiškas ekspertinis interesų administravimas ir koordinavimas. Tokia (post)politika, atsisakiusi politiškumo dimensijos, kliaujasi baime arba žmonių masėmis, kurios virsta „išsigandusių žmonių gąsdinančiais susibūrimais“. „Gal ir šių dienų judėjimai yra baimėmis, o ne idėjomis paremti žmonių susibūrimai?“ – klausia V. Baublytė. O gal yra kokių kriterijų, kurie šiandien leistų susiorientuoti tarp įvairių iniciatyvų ir suvokti, kas būdinga šiuolaikiniam socialiniam judėjimui? Galiausiai, ar „MeToo“ kampanija patenka į socialinio judėjimo kategoriją?

Kas iš tikrųjų yra „MeToo“? 

 „Sakyčiau, kad ši „MeToo“ kampanija toli gražu nėra socialinis judėjimas. Socialinis judėjimas paprastai kyla iš visuomenės „apačių“ (angl. grassroots): spontaniškai susiorganizuojantis interesų gynimas ar reakcija į susiklosčiusią problemišką situaciją. O „MeToo“  yra „iš viršaus“: iš anksto sąmoningai sumanyta viešųjų ryšių kampanija, koordinuojama profesionalių agentūrų, kuria naudojasi viešosios erdvės žaidėjai, politinės jėgos, įvairios interesų grupės. Tai, kaip ir daugeliu atvejų, nėra nei spontaniškas, nei savaiminis judesys, esą – kaip bandoma pateikti – reprezentuojantis laiko dvasią, sakant „Va, atėjo toks momentas, toks sezonas.“ Anksčiau interesas „apsiginti“ nuo seksualinio priekabiavimo nebuvo tokiu mastu eskaluojamas, nes nebuvo tokio „sezono“. Skamba keistai istoricistiškai: taip kalbantys žmonės kuria įspūdį, kad egzistuoja istorijos savaimingumas, fazės tam tikra tvarka būtinai keičia vienos kitas, ateina metas – ir procesai, kurie anksčiau nevyko (nes toje fazėje nepritiko), pradeda vykti „savaime“, tarsi gamtos reiškiniai: štai atėjo pavasaris ir sužaliavo medžiai... Niekam racionaliai neplanuojant, nekeliant kitų tikslų, nei išsakyti atvirai. Jei taip, tai ir analizei, abejonėms, kritiniam žvilgsniui ne vieta – belieka tik nusiteikti tam „pavasariui“ ir pasirūpinti lengvesniais drabužiais: nieko, supraskime, nebepakeisime, ir kvaila būtų bandyti, čia vyksta globalūs dalykai, nepriklausantys nuo mūsų valios, teks prisitaikyti (parodijuoju, tačiau tik truputį: „MeToo“ aktyvistės beveik pažodžiui įgarsina šį entuziastingą fatalizmą). Tačiau socialiniame pasaulyje niekas visiškai „savaime“ dažniausiai nevyksta, „savaimingumo“ įspūdžio sudarymas tėra vienas būdų pridengti ir apsaugoti socialinės inžinerijos veiksmus“, – teigia N. Vasiliauskaitė.

Neefektyvūs socialinių judėjimų mechanizmai

V. Baublytės paprašyta pateikti kokį nors šiuolaikinio socialinio judėjimo pavyzdį arba pakomentuoti, tarkime, praėjusiais metais vykusį Dakotos indėnų genties protestą prieš naftotiekio tiesimą, kuris viešojoje erdvėje buvo pristatomas kaip „grassroots“ iniciatyva, galinti pakeisti žmonių gyvenimą, N. Vasiliauskaitė kalba skeptiškai. Be kita ko, primena, kad prezidentu tapęs Donaldas Trumpas nutarė ignoruoti šią protestų bangą, nutiesti naftotiekį ir išsklaidyti protestuotojus. Mokslininkės nuomone, šis protestas, nors ir atstovavo minėtos bendruomenės interesams, bet buvo pasitelktos ir viešųjų ryšių kampanijos, jis nebuvo nei savaiminis, nei spontaniškas. Taip nutinka ir išties „grassroots“ socialiniams judėjimams. „Socialiniai judėjimai, bandantys atkreipti dėmesį į kokią problemą, tą dėmesį neretai atkreipia labai keistais būdais. Pavyzdžiui, suorganizuojamas žygis dviračiais, siekiant atkreipti dėmesį į Dauno sindromą turinčių žmonių nepakankamą inkliuzyvumą. Iš karto kyla klausimas, kaip žygis dviračiais gali šią problemą išspręsti, – bet kyla jis ne aktyvistams, jie vadovaujasi prielaida, kad sprendimą pavaduoja parodymas pirštu į problemą, supaprastintą iki lozungo, ir sukabinimas to parodymo su nieko bendra neturinčiu, tačiau atrakcijos, pramogos, netikėtumo ar gluminančios keistenybės („To dar nematėme!“) potencialą turinčiu, todėl gražiai filmuotinu ir fotografuotinu veiksmu. Tad ir efektas tokių kampanijų tegali būti toks, koks yra: aktyvistų pozavimas medijoms. Ne problema pasinaudoja jais ir taip laimi viešumą, o jie, aktyvistai, laimi viešumą sau, pasinaudodami problema, net jei kai kurie nuoširdžiai mano esant priešingai. Tipiškas viešųjų ryšių suorganizuotas judėjimas išsako pretenziją į politiškumą, skelbia nešąs pokytį visuomenėje – ir tas pokytis manifestuojasi „nuotraukytės“ įsidėjimu socialiniuose tinkluose, žygiu, performansu, aprangos detale, vadinasi, viso labo, matomumu, kuris neturi jokio ryšio su to judėjimo deklaruotais tikslais, tiesiog dirbtinai sukabinami niekaip nesusiję dalykai. Bendra tokių protestų formulė: „Žiūrėkite, mes darome kažką beprasmiško ir keisto. Pvz., užsirakiname nuogi narve miesto aikštėje. – Kodėl? – Taip norime atkreipti dėmesį į rimtą problemą. Šiuo atveju žiaurias kailinių gyvūnų laikymo sąlygas. – Kodėl tokiu veiksmu atkreipti dėmesį? – Nes tik į mugės triuką dėmesys atkreipiamas. – Kodėl tik į triuką? – Nes visuomenė per kvaila, kad pastebėtų kitokį pranešimą. – Ir kas nutiks atkreipus? Pagerės kailinių gyvūnų laikymo sąlygos? – Na, ne... Bet mes atkreipsime dėmesį! Tai yra mus parodys TV ir pakvies į pokalbių šou!“

Atstovaujantieji niekam neatstovauja

V. Baublytė daro prielaidą, kad mes gyvename visuomenėje, kur pagrindinės ideologinės skirtys ir jungtys yra daugiau ar mažiau suderintos: visi turi žodžio, tikėjimo ir kitas laisves, tad gal nelabai žino, ko siekia, nes pamatiniai tikslai jau veikiausiai pasiekti.

Filosofės nuomone, kalbant apie įvairius judėjimus ar akcijas reikia akcentuoti ne pačius žmones (dalyvius, palaikytojus ar adresatus, „visuomenę“), bet organizatorius ir įvairias nevyriausybines organizacijas, nes problema yra atstovavimas: socialiniai judėjimai paprastai bando atstovauti kokiai grupei (arba ją sukurti). Tiesiog pasiskelbdami: „Mes atstovaujame!“ Pavyzdžiui, „MeToo“ atveju atsiranda kolektyvinis subjektas „moterys“, kurių vardu kalbama. Nors nei „moterys apskritai“, nei statistinė moterų dauguma jokių įgaliojimų jas atstovauti šioms aktyvistėms nedavė, kolektyvinis subjektas „moterys“ – su savo bendra ideologija, tapatybe, interesais ir politinėmis pažiūromis – išvis neegzistuoja.

Filosofė atkreipia dėmesį, kad dažnai vadinamuosius socialinius judėjimus organizuoja nevyriausybinės struktūros. Jos imasi atstovauti kokioms nors grupėms, tokios grupės nebūtinai turi egzistuoti, jos gali būti tiesiog sukurtos konkrečiai viešųjų ryšių kampanijai įgyvendinti. Vienas iš tokių atvejų, pašnekovės teigimu, yra šiandien įgyvendinama „MeToo“ iniciatyva. Ja labai sąmoningai kuriama kolektyvinė priekabiavimą patyrusių moterų tapatybė. „Pagrindinis šių kampanijų tikslas paprastai ir būna kurti tapatybes, kurti tam tikras socialines esybes, kurios šiaip jau neegzistuotų, bet kalbėjimas apie jas, susiejimas su kokia nors simbolika, lokalizavimu, kalbėjimas jų vardu kuria įspūdį, kad „moterys“ [...] ima atsirasti, nors realiai tie žmonės, kurie bando atstovauti, nėra jokie atstovai, niekas jų nerenka ir „atstovaujama“ visuomenės dalis toli gražu su jais nesitapatina“, – teigia N. Vasiliauskaitė.

„Tapatybės kūrimas man yra didžiai nesimpatiškas dalykas“   

V. Baublytė teigia, kad tapatybės kūrimas yra rimtas dalykas, o viešųjų ryšių akcijos yra trumpalaikės, jos nėra tokios ambicingos, kad siektų tikslo kurti tapatybę, bet gal tai yra tam tikros terpės konjunktūros persiskirstymas, tam tikrų postų pasidalijimas, realaus arba simbolinio kapitalo persiskirstymas.

Pokalbio vedėja priminė N. Vasiliauskaitės socialiniame tinkle pateiktas tam tikras filosofines prielaidas, „tyliai einančias“ kartu su „MeToo“ kampanija. Viena iš jų: „Individas neegzistuoja arba yra nesvarbus, egzistuoja tik socialiniai statusai ir lyčių atstovai, o konkrečių žmonių veiksmai yra nesvarbūs, jie vertinami tik per šią prizmę“ (N. Vasiliauskaitė). Pašnekovei įdomu, kad ir socialiniai statusai, ir lyčių atstovai yra kairiosios pakraipos atstovų analitinės sąvokos, bet, jos nuomone, šį kartą filosofė lyg ir piktinasi, kad jas uzurpavo žmonės, nesuprantantys, ką šios sąvokos iš tikrųjų reiškia, kad esamoje situacijoje veikia ne socialinis statusas ir lyčių atstovai, o žmonės. Bendraudamas su kitais įvairios kultūrinės aplinkos, skirtingų temperamentų, netgi nepadoraus elgesio žmonėmis individas kuriasi savo gyvenimo istoriją. O kai jis susirūpinęs tik savo socialiniu statusu, o ne savo gyvenimo istorija, jis gauna aiškią elgesio matricą. Šitie žmonės tarsi veikia teisių ir laisvių vardu, bet, reikalaudami sau aiškumo, jie nori išorinio reguliavimo, kad tai, kas anksčiau buvo negražu, taptų neteisėta.

N. Vasiliauskaitė pratęsia, kad minėti žmonės teisių ir laisvių vardu reikalauja laisvių ir teisių pamažinti kitiems. „Tas tapatybės kūrimas man yra didžiai nesimpatiškas dalykas, tai yra spąstai, tai rėmai [...]. Tylios filosofinės prielaidos, – tylios ta [šio žodžio] prasme, kad kalbantieji patys jų neįvardija ir turbūt nemano, kad „štai, aš dabar remiuosi tokiomis ir tokiomis prielaidomis“, bet tas jų kalbėjimas, diskursas leidžia suprasti, kad jie taip mato situaciją, nes taip aprašo konkrečias istorijas, taip jas pateikia, kad dingsta visi individualūs parametrai, visos priežastys, kurios tose istorijose galėjo veikti kaip faktoriai, dėl kurių tai apskritai nutiko. Aš siūlau į tas istorijas pažiūrėti kaip į statusų žaidimą, statusų susidūrimą.

V. Baublytei pateikus elgesio instrukcijos pavyzdį, kad mokyklose mokytojai pasirašo pasižadėjimą neliesti vaikų, nors pradinėse mokyklose vaikai, atėję į klasę, patys eina apsikabinti mokytojos, N. Vasiliauskaitė sutinka, kad visuomenėje sukeltas didelis įtarumas, kiekvienas gestas tampa potencialiai kaltas, įtartinas – taip sėjamas nerimas, kad kiekvienas žmogus tikriausiai veliasi į kažkokį seksualinį priekabiavimą. Arba jis turi iš anksto atsiprašyti ir įtikinėti, kad kiti taip nepagalvotų. Yra daugybė situacijų, kur niekas taip nemano, tos situacijos tiesiog perdažomos šia spalva, nes visi ima įtarinėti patys save ir vieni kitus, kad galbūt čia vyksta „tai“ – vyksta seksualizavimas [...], daugybė situacijų matomos per šią prizmę.

S. Žižekas knygoje „Smurtas“ vardina pagrindines šiuolaikiniams žmonėms būdingas baimes ­– imigrantų baimė, nusikalstamumo baimė, bedieviško seksualinio ištvirkimo baimė, perdėto valstybės kišimosi baimė, ypač dėl jos didelių mokesčių naštos, ekologinės katastrofos baimė. Priekabiavimo baimė pateikiama kaip maniakiškiausia iš visų. V. Baublytė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje platformoje „MeToo“ dominuoja jaunimas, žmonės, gyvenantys visuomenėje, kurioje nėra pionierių organizacijų ir partinių komitetų, bet tarsi patys sau ieškosi „rėmų“, išorinio reguliavimo asmeniniame gyvenime. Ar tokie judėjimai gali turėti kokių netikėtų pasekmių jų pačių dalyviams, pavyzdžiui, ar dėl to gali plėstis valstybės reguliavimo sritis? Kaip buvo kalbėta, kampanijos sukelta banga nuslūgsta, bet ateina kita ir gali prasidėti perdėtas valstybės reguliavimas. Ar galima kalbėti apie tokias pasekmes?

Valstybės reguliavimas

„Yra toks pavojus, kaip jau esu sakiusi, bangos sezoniškai suaktyvėja ir nuslūgsta, bet jos yra socialinės inžinerijos strategija, kuri, nereikia įsivaizduoti, kad turi vieną šaltinį ir vieną „šeimininką“ ar vieną užsakovą, ji paprastai būna policentriška. Valstybės reguliavimo substitutas ir praplėtimas atsirastų sukuriant ekstrateisinį neformalų visuomenės kontrolės mechanizmą. „MeToo“ kampanijos kontekste galima aiškiai stebėti, kaip stengiamasi išgauti pritarimą preciziškai sureguliuoti teisiškai nereguliuojamą gyvenimo sritį, imti socialiai prižiūrėti ir sankcionuoti neformalius kontaktus, iki šiol paliktus privačiai individų nuožiūrai, jų nuovokai, skoniui ir taktui. Vadinasi, tie gyvenimo niuansai būtų kontroliuojami, kodifikuojami sukuriant bendrus aprašus, kaip galima ir kaip negalima elgtis. Visi individualūs atvejai suspraudžiami į tą pačią matricą, matuojami tais pačiais anketų klausimais, individas esą nepajėgus spręsti, kas su juo vyksta, tad ateina įvairūs specialistai, įvairūs pagalbininkai, kurie paaiškina: „Tau tik atrodo, kad čia buvo kas kita, kad sutikai ir norėjai – iš tiesų tu buvai smurto auka arba smurtautojas, tik nesupratai. Mes tave įgalinsime.“ Šitaip neformalios priežiūros erdvė turi potencialą išsiplėsti: gerokai didesnį negu kada nors anksčiau“, – įsitikinusi N. Vasiliauskaitė.

„MeToo“ platformos dalyviai – ne feministai

Filosofė linkusi manyti, kad daugelis kampanijos „MeToo“ šalininkų pasakytų, jog jie yra tikri feministai. Bet jeigu mes feminizmą suprasime labai paprastai, enciklopedine prasme, nekreipdami dėmesio į skirtingas feminizmo bangas, pavidalus, nesutarimus, tai feminizmas yra judėjimas (ir pasaulėžiūra), siekiantis, kad visuomenė būtų tokia, kurioje biologinis lyties faktas niekaip nežymi žmonių galimos socialinės veiklos ir vietos, neturi politinių, socialinių pasekmių, savaime nelemia biografinio projekto ir dėl to nesukuria nelygybės. Jis nėra svarbus jokiose srityse, išskyrus tas, kurios susijusios su namų ūkiu ir reprodukcija. Visuomenės, kurioje, perfrazuojant Simone’ą de Beauvoir, lytis nėra nei likimas, nei profesija. Jeigu tai yra feminizmas, jeigu tai yra lygių startinių galimybių nepriklausomai nuo lyties visuomenėje siekis, tai ko konkrečiai būtų pasiekta rimtai priimant „MeToo“ kampaniją ir visiems prisitaikant prie jos keliamos pasaulėžiūros, prielaidų ir reikalavimų? Kaip tik kraštutinai priešingos situacijos, galop pradedančios priminti padėtį Artimuosiuose Rytuose, kur lyčių santykius reguliuoja šariato įstatymai, numatantys lyčių segregaciją. Ten juk segregacija motyvuojama irgi anaiptol ne kokia mizoginija, ne piktavališkumu, ne noru skriausti ir žeminti moteris, bet atvirkščiai – mąstant labai panašiai, kaip šiuo metu mąsto „MeToo“ kampanijos atstovės: apginti nesugebančias susivokti moteris nuo nuolat tykančio seksualinio priekabiavimo ir smurto, apginti „nesuteikiant progų“ – tam reikalinga palyda viešose vietose, atskiros mokyklos, darbo erdvės, net atskiri taksi, griežtos vyrų ir moterų elgesio taisyklės etc.

Ar Lietuvoje reikia ginti moterų teises?

„Dėl vadinamų moterų teisių Lietuvoje nekyla jokių problemų, – sako N. Vasiliauskaite. – Pats moterų teisių konceptas turi didelį antifeministinį potencialą, nes jis numato, kad egzistuoja žmonių teisės ir dar tam tikros specifinės ar papildomos moterų teisės, kad moterims reikia specialių teisių, gal specialios apsaugos, gal kažko kito, kas apskritai saugotų ne ką kitą, o būtent tą tradicinį lyties vaidmenį, iš kurio būtinybės kadaise feminizmo vardu siekta išsivaduoti.“

Kur stinga socialinio aktyvumo?

V. Baublytei pasiteiravus, ar dar yra sričių mūsų visuomenėje, kur reikalingas socialinis aktyvumas, studijos viešnios žodžiais, „socialinių šio tipo judėjimų nereikėtų, bet yra problema, kad politinių pasipriešinimų nekyla ten, kur galbūt jų reikėtų. Pavyzdžiui, mes matome vis labiau viešą erdvę, reguliuojamą įvairių žiniasklaidos ir viešųjų ryšių kampanijų, kai tam tikri sprendimai priimami arba kaip neišvengiami, arba jau gavę konsensusą, kai to konsensuso nėra. Visuomenė nepajėgia organizuotai tam pasipriešinti, tiesiog tyliai pamurma ir viskas baigiasi. Pavyzdžiui, turiu omenyje šauktinius, priverstinę karinę tarnybą, kai viešojoje erdvėje išplatinta pažiūra, kad visi nepritariantieji yra potencialūs valstybės priešai, galbūt Rusijos simpatikai. [...] Vadinasi, diskredituojama pati pastanga nepritarti šitam spaudimui, pasiekiamas dirbtinis prievartinis konsensusas, skatinamas visuomenės pasyvumas. Problema, sakyčiau, yra ta, kai politiniais sprendimais bandoma kėsintis į individų laisves ir teises ir kai tie individai niekieno neginami.“ Galėtų mobilizuotis ir konkrečių ekonominių reikalavimų turinčios žmonių grupės, tik tam nereikia „profesionalių“ socialinių judėjimų pagalbos.

Pokalbio su filosofe Nida Vasiliauskaite vaizdo įrašą rasite čia.