2018 m. gegužės 16 d.

Ar lietuviai pasitiki politiškai neutraliomis valdymo institucijomis?

„Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pasitikėjimo valstybės institucijomis lygis buvo vienas žemiausių Vidurio ir Rytų Europos regione ir visoje Europos Sąjungoje“, – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje teigia Liutauras Gudžinskas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, knygos „Pasitikėjimas valstybe: prielaidos, iššūkiai, sprendimai“ redaktorius ir bendraautoris. Apie tai, koks pasitikėjimo lygis yra dabar, ir apie kitus piliečių ir valstybės santykių klausimus pašnekovą kalbina Nacionalinės bibliotekos Informacijos analizės skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas.

Kas domino tyrėjus?

Monografijos objektas – valdymo institucijos, kurios bent jau teoriškai turėtų būti nešališkos: teisinė sistema, policija, valstybės tarnyba, socialinio draudimo institucijos, Lietuvos bankas, sveikatos apsauga, mokesčių inspekcija... „Kodėl mes orientavomės į jas? Ne todėl, kad ieškotume kokios egzotikos. Pasitikėjimas politiškai neutraliomis valdymo institucijomis yra raktas į žmonių tarpusavio sutarimą ir ekonominę gerovę. Jos ir buvo mūsų pirminis ir gal atraminis taškas. Ant knygos viršelio pasirinkome pavaizduoti ugniagesius, gelbėjančius žvejus ant ledo. Tai tam tikras pavyzdys, į kurį galėtų lygiuotis kitos valdymo institucijos. Jais žvejai taip pasitiki, kad net gali rizikuoti savo gyvybe“, – apie monografijos ypatumus kalba L. Gudžinskas.

Tyrimų metodika

Mokslininkai tikrino tris pagrindines hipotezes: pirma, pasitikėjimas institucijomis priklauso nuo valdymo kokybės, antra, žmonių pilietiškumo, dalyvavimo įvairiose asociacijose, pasitikėjimo vienas kitu, ir, trečia, nuo nelygybės ir kitų skirčių, kurios gali neigiamai paveikti pasitikėjimą.

Padėtis Vidurio ir Rytų Europos šalyse

Visos Vidurio ir Rytų Europos regiono šalys, žlugus Sovietų Sąjungai, susiduria su labai dideliais pasitikėjimo valstybe iššūkiais. Tai dėsninga, nes pokomunistinės transformacijos būta nelengvos ir kupinos įtampų. Vertinant dabartinę pasitikėjimo politiškai neutraliomis valdymo institucijomis padėtį ir iškart po valstybės atkūrimo, atrodo, gerokai paūgėta. Tam tikras pakilimas, pastebėtas šio amžiaus pradžioje, sietinas su stojimu į Europos Sąjungą, NATO. Valstybių valdymo rezultatai buvo geri, žmonės galų gale pradėjo suvokti, kad valstybė nėra vien tiktai problemų šaltinis, bet gali būti ir tam tikrų problemų sprendimas. Pasitikėjimas valdymo institucijomis po 2008–2010 m. krizės taip pat pamažu augo. Pavyzdžiui, pačios naujausios sociologinės apklausos, darytos jau išleidus šią knygą, rodo, kad Lietuvoje žmonės pagaliau pradeda labiau pasitikėti teismais, nei nepasitikėti. Kaip ir anksčiau, pirmiausia tai galime sieti su valdymo kokybės gerėjimu. Vyriausybės tapo stabilesnės, daugiau dėmesio skirta kovai su korupcija, taip pat gana greitai atsigavo ekonomika. Taigi, tendencijos – teigiamos, tačiau, palyginę su kitomis ES valstybėmis narėmis, dar negalime tvirtinti, kad Lietuvoje žmonės pasitiki valstybe.

Mūsų pykčiui, pavydui ar pasigėrėjimui – Estija

2000–2001 m. pastebimas gana ryškus atotrūkis tarp Estijos ir kitų Baltijos šalių. Pačios seniausios apklausos, kurios buvo atliekamos visose Baltijos šalyse, tą skirtumą fiksuoja jau 1993–1994 m. Ir iki šių dienų pasitikėjimas teismų institucijomis, kaip ir dauguma kitų valdymo institucijų, Estijoje yra aukštesnis. Nėra vienos priežasties, kodėl taip susiklostę. Visgi galime matyti tam tikrą lūžį dar pačioje transformacijos pradžioje. Pirmosios, 1990–1992 m. atliktos apklausos rodo, kad lietuviai, latviai, estai daugiau ar mažiau panašiai nepasitikėjo teismais, o nuo 1993 m. Estija ima aiškiai atsiskirti. Keliame versiją, kad vienas reikšmingų šio atotrūkio veiksnių buvo gana radikalios teismų sistemos ir valstybės aparato reformos, kuriomis siekta iš esmės keisti ir personalą, ir pačią organizacinę kultūrą. O šių valdymo institucijų desovietizacijos procesas Lietuvoje ir Latvijoje vyko kur kas lėčiau.  

Sveikatos apsaugos reformų nesėkmės

A. Brazausko paklaustas, kokios jėgos stabdo sveikatos apsaugos reformas Lietuvoje, galbūt tos reformos nėra iliuzinės, o tik blogai mums apie jas pranešama, L. Gudžinskas pirmiausia atkreipė dėmesį, kad piliečių pasitikėjimas sveikatos apsauga nėra jau toks mažas, – kiek aukštesnis už pasitikėjimą kai kuriomis kitomis valdymo institucijomis. Jo nuomone, pagrindinė jėga, stabdanti šios srities reformas ir neleidžianti padaryti sistemos pažangesnės, efektyvesnės, yra dėmesio stoka. „Dėmesys yra rečiausias resursas politikoje: išlaikyti sutelktą dėmesį į kokį nors klausimą yra nepaprastai sunku. Juo labiau jeigu jis yra itin sudėtingas ir reikalaujantis įsigilinimo. Politikai vengia gvildenti tokius klausimus, kas savo ruožtu gerokai apsunkina realių reformų įgyvendinimą. Taip susiklosto vadinamoji priklausomybė nuo kelio, kai sistemos raida daugiausia priklauso nuo pačioje pradžioje priimtų sprendimų. Politinis procesas įgauna tam tikrą inerciją ir tada gana sunku pasukti iš pradėto kelio“, – įsitikinęs mokslininkas.

Be politikų dėmesio stokos ir inercijos, reformas stabdo ir kiti dalykai, tarp jų – pilietinės visuomenės silpnumas, kai neatsiranda jėgų, kurios susikoordinavusios galėtų pareikšti savo poziciją dėl negerovių. Vis dėlto tai, ką matome pastaruoju metu, pavyzdžiui, Lietuvos medikų sąjūdžio iškilimas ir sveikatos apsaugos sistemoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų vienijimasis, teikia tam tikros vilties, kad atsiras reali platforma, kaip susitelkti į sveikatos apsaugos reformas ir galiausiai priimti reikalingus sprendimus.

Valstybės dėmesio priepuoliai  

Pateikdamas savo įžvalgas dėl valstybės dėmesio priepuolių kitoms sritims, pavyzdžiui, mokslo institutų reformai, L. Gudžinskas pabrėžia, kad pastaruoju metu Vyriausybė teikia labai daug visokių siūlymų dėl reformų, kurios vienus gali džiuginti, o kitus verčia suabejoti, ar tikrai viskas gerai apmąstyta ir įvertinta, o gal tai tik viešųjų ryšių šou.

Mokslo institucijų optimizavimas, restruktūrizavimo idėja, mokslininko manymu, nėra nauja, tai yra tam tikra politinė paradigma, politikai taip bando parodyti savo darbo efektyvumą: esą atliko gerą darbą – restruktūrizavo tą viešąjį sektorių, kuris yra labai išpūstas, ir panašiai. Šiuo atveju toks pats likimas ištiko ir mokslo institutus.

Ko trūksta reformų sklandumui?

Kalbant apie tai, kaip šiandien priimami sprendimai, atkreiptinas dėmesys į darbo grupių sudarymo klausimus: neaišku, kodėl vieni žmonės į jas kviečiami, o kiti – ne. Grupės išvados kartais nebūna iki galo pasvertos, svarstymas – gana uždaras, ir galiausiai pristatomas verdiktas, kas bus iš tikrųjų daroma. Tai iš dalies aptarta ir mūsų knygoje, kai kalbame apie skaidrų valdymą, kyšininkavimo mažinimą, viešųjų pirkimų skaidrumą, visų suinteresuotų dalyvių įtraukimą į proceso sprendimą.

Viename iš knygos skyrių svarstoma apie tai, kad svarbus ne tik piliečių pasitikėjimas valdžia ar valstybės institucijomis, bet ir tarpinstitucinis pasitikėjimas (politikų, tarnautojų ir piliečių santykiai). Susidaro tam tikras trikampis. Dažnai politikai duoda tam tikrą toną, kad sistema yra bloga, ir pažada priimti sprendimus ją patobulinti, per daug neįtraukdami į tai biudžetininkų, kuriems politikų vykdoma reforma svarbiausia. Taip iš karto demonstruojamas išankstinis nepasitikėjimas, kuris mažina reformos sėkmės tikimybę.

Ar reikia keisti Konstituciją?

Pokalbio vedėjo žodžiais, bene daugiausia nepasitikėjimo valstybėje sukelia politinio atstovavimo pagrindu veikiančios institucijos, tad ar nereikėtų Lietuvai keisti Konstitucijos?

L. Gudžinskas teigia, kad šiuo atžvilgiu yra konservatyvus. Jo teigimu, užuot svarstę, ar keisti Konstituciją, galėtume sau atsakyti, ar tikrai ją įgyvendiname. Konstitucija yra tam tikras pažadas sutvarkyti šalies gyvenimą taip, kad būtų pasiekti preambulėje suformuluoti atviros, darnios, teisinės valstybės, pilietinės visuomenės principai. Deja, tai kol kas nėra pasiekta, bet pirmiausia ne dėl to, kad prastai sukonstruotos pačios institucijos. Mūsų valstybėje egzistuoja politinio elito integralumo, sąžiningumo problema. Deja, pati visuomenė kol kas nėra pajėgi kontroliuoti elitą, kad jis laikytųsi tam tikrų bendro elgesio normų. Grįžtant prie Konstitucijos, viena esminių jos funkcijų – sureguliuoti, kad niekas neturėtų daugiau galių, kad neprasidėtų savivalė. Lietuvoje yra pusiau prezidentinis valdymas, nustatantis prezidento kaip politinio proceso prižiūrėtojo vaidmenį. Prezidentas nėra ta figūra, kuri dominuotų politiniame procese. Tai didina demokratijos išlikimo šansus ir kartu neleidžia politiniame gyvenime įsivyrauti tik partijoms. Taigi, bendrame regiono kontekste mūsų Konstitucija atrodo gana gerai, taip pat ir lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis. Pavyzdžiui, Estijoje naujos prezidentės rinkimų procesas buvo labai sudėtingas. Estai prezidentą renka parlamente, jeigu nepavyksta išrinkti parlamente, tada kviečia vietos atstovus, platesnę rinkikų kolegiją, bet jei vėl nepavyksta išrinkti, tada iš naujo svarstoma parlamente. Per pastaruosius rinkimus prezidentę pavyko išrinkti tik iš šešto karto, kai gana netikėtai iškilo Kersti Kaljulaid kandidatūra. Savo funkcijas naujoji valstybės vadovė atlieka palyginti gerai, bet rinkimų procesas nebuvo skaidrus. Reaguojant į tai, Estijos viešojoje erdvėje kilo labai daug diskusijų, ar nevertėtų prezidentą rinkti tiesiogiai, kaip tai daroma Lietuvoje. Latvijoje tokių diskusijų ne ką mažiau. Kai parlamentas renka prezidentą, didesnė tikimybė, kad jis bus tam tikrų politinių partijų, kurios kartais susijusios su oligarchinėmis struktūromis, statytinis. Taigi L. Gudžinskas idėjos keisti Konstituciją nepalaiko. „Konstitucija gal ir nebloga, tik mūsų elitui reikia dar prie jos priaugti“, – pašnekovo mintis apibendrina A. Brazauskas.