2018 m. gegužės 24 d.

Caro Nikolajaus II malonė dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo – mitas

„Lietuvos visuomenėje nėra pakankamai plačiai žinoma, kad spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimas buvo laimėtas teisiniu būdu civilinėse ir baudžiamosiose bylose. 1902 m. gruodžio 14(27) d. Antano Macijausko (1874–1950) ir 1903 m. gegužės 13(26) d. Povilo Višinskio (1875–1906) bylose patvirtinta, kad 40 metų draudimas spausdinti lotyniškomis raidėmis buvo neteisėtas pagal pačios Rusijos įstatymus“, – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje teigė teisininkas Liudvikas Ragauskis. Apie teisinius lietuviškos spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis aspektus su svečiu kalbėjosi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas.

Lietuviškos spaudos uždraudimo aplinkybės

Po 1863–1864 m. sukilimo jame dalyvavusios bendruomenės bandymo pakeisti politinį režimą, suardyti  valstybinį darinį, 1864 m. gegužės 26 d. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Nikolajevičius Muravjovas (1796–1866), įvedęs karinę padėtį neramumų apimtame Šiaurės vakarų krašte, kreipėsi į Rusijos imperatorių Aleksandrą II su prašymu „Įvesti visose Žemaitijos mokyklose žemaitiško rašto mokymą rusiškomis raidėmis. Šitokie elementoriai dabar spausdinami ir dėl jų platinimo bus duoti atitinkami nurodymai.“ Caras pasiūlymui pritarė. 1864 m. spalio 26 d. M. N. Muravjovas išleido gubernatoriams ir Vilniaus cenzūros komitetui įsakymą, kuriuo vietos spaustuvėms leido spausdinti tik Vilniaus cenzūros komiteto aprobuotus leidinius. 1864 m. lapkričio pradžioje Vilniaus cenzūros komitetas persiuntė M. N. Muravjovui poeto Valerijono Ažukalnio eilėraščių rinkinio rankraštį. 1864 m. lapkričio 23 d. M. N. Muravjovas cenzūros pribraukytą leidinį leido spausdinti, bet tik rusiškomis raidėmis. Tikriausiai dėl to šis rinkinys tuo metu ir liko neišspausdintas, o 1864 m. lapkričio 23 d. laikytina lietuviškų pasaulietinio turinio leidinių lotynišku raidynu draudimo pradžia.

L. Ragauskio žodžiais, „kad ir kokia neigiamos veiklos aura suptų Muravjovą, šis draudimas nebuvo jo idėja“.

M. N. Muravjovo įpėdinio veikla

1865 m. balandžio 29 d. Vilniaus generalgubernatoriumi tapo Konstantinas fon Kaufmanas. 1865 m. rugsėjo 6 d. K. Kaufmanas paskyrė žemaitiškoms knygoms peržiūrėti komisiją, ši nurodė, kad visa žemaitiška ir lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarnavusi revoliucinei propagandai, o jai vadovavęs Žemaičių vyskupas Motiejus Volončevskis (Valančius). 1865 m. rugsėjo 18 d. naujasis generalgubernatorius parašė slaptą aplinkraštį Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams. Aplinkraštyje apibūdino Rusijos vyriausybės politiką Šiaurės vakarų krašte, pabrėždamas siekį „grąžinti“ tą kraštą į stačiatikių tikėjimą ir surusinti. Artimiausias Rusijos civilizacijos uždavinys esąs „apsaugoti liaudies mases nuo polonizacijos, jas apšviesti, padaryti visiškai raštingas, išmokyti rašyti savo gentinėmis tarmėmis ir rusų kalba“. 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, palaikydamas K. Kaufmano iniciatyvą, cirkuliariniu įsakymu uždraudė Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto leidykloms lotynų ir lenkų rašmenimis spausdinti lietuvių ir žemaičių kalbomis parašytus tekstus, juos pardavinėti, platinti ir vartoti valstybės institucijose, o išlikusius įsakė konfiskuoti.

L. Ragauskis nurodė, kad K. Kaufmano laikais žandarmerija ir policija jau turėjo teisę knygas pašalinti iš apyvartos. M. N. Muravjovo aktas šios teisės nesuteikė.

Lietuvos administracinio suskirstymo vaidmuo spaudos draudimui

Iškilus klausimui, kokiais gubernijų lygio teisės aktais buvo ketinama visa tai įgyvendinti, advokatas priminė, kad tuo metu gubernijose, jų administraciniuose vienetuose galiojo skirtingi administraciniai aktai, kurie leido imtis skirtingų priemonių.

Lietuva priklausė kelioms gubernijoms

Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Rusijai atitekusi teritorija buvo skirstoma pagal to meto Rusijos tvarką (gubernijas, generalgubernatorijas). Gubernijų pavadinimai ir ribos kito.

Dalis buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) pateko į pertvarkytą Minsko guberniją. Likusios LDK žemės 1796 m. padalytos į Vilniaus ir Slanimo gubernijas, sudariusias Lietuvos generalgubernatoriją. 1797 m. jos sujungtos į Lietuvos guberniją, 1801 m. ši vėl padalyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas. 1819 m. Palanga ir jos apylinkės iš Vilniaus gubernijos buvo perduotos Kuršo gubernijai. Vienas iš imperijos tikslų buvo panaikinti Baltarusijos ir Lietuvos vardus, tad 1840 m. iš Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijų pavadinimo išbrauktas Lietuvos vardas. 1843 m. iš dalies Vilniaus gubernijos apskričių sukurta Kauno gubernija. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu dabartinė Lietuvos teritorija priklausė Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijoms.   

Kokie buvo administracinių vienetų perskirstymo tikslai?

„Perskirstymai buvo vykdomi keliais tikslais: atsižvelgiant į dominuojančią religiją, tautinės kalbos aspektą, taip pat tam tikrą politinį aspektą. Vienas to meto naratyvas byloja, kad dabartinės Lietuvos teritorija ir Baltarusija istoriškai yra slaviškos kultūros žemės, tiktai atsitiktinai lenkų ir Katalikų bažnyčios pastangomis atplėštos nuo rusiškos kultūros“, – teigė teisininkas. 

Prieš M. N. Muravjovui tampant Vilniaus generalgubernatoriumi

„Nagrinėjant lietuviškos spaudos draudimo klausimą, būtina paanalizuoti platesnį politinį kontekstą“, – pabrėžė. L. Ragauskis. Anot jo, 1861 m. vasarį imperatoriaus manifestu panaikinus baudžiavą, Šiaurės vakarų krašte pasijuto tarsi išlaisvėjimas, tam tikros žmonių bendruomenės atrado savo tautinį identitetą. Šioje plotmėje vykstančiais procesais domėjosi ir į juos buvo įtraukti Rusijos imperijos administracijos tarnautojai, mokslininkai (lingvistai) ir kiti asmenys.

Vertas dėmesio faktas, kad apie 1850 m., jau susiformavus baltarusių tautinei savimonei, norėta išspausdinti A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“ baltarusių kalba, bet lotyniškais rašmenimis, tačiau spausdinti buvo uždrausta. 

Ypač daug dėmesio tuo metu nusipelno rusų mokslininko Aleksandro Hilderfingo (1831–1872) sukurta doktrina, skelbianti, kad Lietuvoje lietuvių ir žemaičių tarmių lotyniška abėcėlė turėtų būti pakeista kirilica. A. Hilderfingas buvo daug prisidėjęs prie kirilicos įvedimo, pagrindęs ją moksliškai, nes tuo metu buvo manoma, kad lietuvių kalba yra viena iš slavų tarmių ir tiktai krikščionybės atėjimas sužlugdė darnią slavų tarmių raidą ir šv. Kirilo sukurtą abėcėlę. A. Hilderfingas bandė moksliškai pagrįsti, kad lietuvių kalbai kirilica tinka geriausia. „Jis tai darė ne iš blogos valios – jis buvo lingvistas, mokslininkas, pripažintas Mokslų akademijos narys, nuoširdžiai įsitikinęs, kad, siekiant atskleisti lietuvių ir žemaičių kultūros identitetą, rašybą reikia pritaikyti prie fonetikos. Taip pat kad lietuvių kalbą reikia „atrišti“ nuo lenkiško prado, nes lietuvių tautos sklaidai trukdo lenkiška kultūra, o lenkišką kultūrą palaiko Bažnyčios įtvirtinta lotyniškoji abėcėlė“, – teigė teisininkas.  A. Hilderfingas manė, kad jeigu bus pašalinta per lenkų kalbą atėjusi lotyniškoji abėcėlė ir įvesta kirilica, lietuvių tauta įgaus daugiau nepriklausomybės. Jis siekė, kad aukštosiose mokyklose būtų įsteigtos lietuvių kalbos katedros, dėstoma lietuvių kalba.

A. Hilderfingo doktrina skelbė labai daug teigiamų dalykų, bet, žinoma, mokslininkas buvo lojalus Rusijos politikai. Prie jo veiklos prisidėjo ir Varšuvos generalgubernatorius Nikolajus Miliutinas (1818–1872), po nuvilnijusių neramumų paskirtas Lenkijos klausimui spręsti . Jie abu puoselėjo idėją lenkus kaip slavus grąžinti prie tikrųjų jų ištakų, lenkiškus rašmenis buvusioje Lenkijos teritorijoje pakeisti kirilica. M. N. Muravjovui tapus Vilniaus generalgubernatoriumi, A. Hilderfingui ir  N. Miliutinui buvo pasiūlyta tapti jo patarėjais.

Tokia buvo spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis priešistorė iki Vilniaus generalgubernatoriumi tampant M. N. Muravjovui. Jau tada imperijoje brendo mintis, kad siekiant panaikinti didžiulę lenkų kultūros, bajorijos įtaką pirmiausia po baudžiavos panaikinimo lietuviams reikia suteikti galimybę turėti savo raštą, geriausia – kirilicą.

Vadinasi, sukilimai nebuvo vienintelė lietuviškos spaudos draudimo priežastis?

 „Sukilimai paskatino tai padaryti, nes Rusijos administracija laikėsi nuomonės, kad sukilimai buvo ne lietuvių tautos išsilaisvinimo iš okupacijos veiksmas, o lenkų bandymas restauruoti savo valstybingumą. Buvo įžiūrimas lenkų politinis-kultūrinis sukilimo aspektas. Sprendimas ilgą laiką šiose teritorijose baudžiavą išgyvenusias žmonių grupes, tautas atitraukti nuo lenkiško prado, suteikiant joms naują abėcėlę, laikytas viena iš priemonių padėti savo identiteto neturinčioms tautoms, kad jos, atsiplėšdamos nuo lenkiškos kultūros, galėtų suklestėti“, – teigė teisininkas.

Ar lietuviški tekstai, parašyti lietuviškais rašmenimis, buvo naikinami, o gal buvo sugalvota būdų juos išsaugoti?

Iš pat pradžių kilo klausimas, ką  su jais daryti. Leidiniai buvo naikinami, deginami. „Bet čia kilo prekeivių pasipiktinimas: na, vis dėlto turtas, jie investavo, knygynai pirko. Prekeiviai  „užbombardavo“ raštais: leiskite išparduoti, toliau tai negalėsime pardavinėti, bet leiskite išparduoti ką turime“, – pasakojo L. Ragauskis. Tada leista parduoti iki draudimo publikuotas knygas. Taip rastas kompromisas tarp prekeivių ir rusų administracijos.

Kaip buvo priešinamasi spaudos draudimui? Kokie buvo pagrindiniai būdai jį apeiti?

80 procentų to meto gyventojų buvo neraštingi, vadinasi, raštingų lietuvių ir žemaičių geriausiu atveju galėjo būti apie 10 procentų. Ne daugiau. Dominavo religinė literatūra, tad daugiausia sunkumų patyrė Bažnyčia: lotyniškais rašmenimis uždrausta spausdinti ir maldaknyges. Bažnyčios pasipriešinimas lietuviškos spaudos draudimui buvo didžiausias.

Iš pradžių Žemaičių vyskupas Motiejus Volončevskis (Valančius) bandė teikti rusų administracijai taikią sutartį, kreipėsi su prašymais, įkalbinėjo atsisakyti tokio svarbaus lietuvių tautai draudimo, bet šiai taktikai nepasiteisinus jis tapo pirmuoju religinės literatūros finansuotoju Prūsijoje. Iš ten literatūra į Lietuvą buvo gabenama kontrabandininkų. Po kelerių metų vieni knygas vežė iš idėjos, kiti – todėl, kad ši kontrabanda tapo pelningesnė, literatūros gabenimas pabrango iki trijų kartų. Tai toks buvo ekonominis perprofiliavimas. Esant poreikiui, kūrėsi nelegalios mokyklos, draugijos, kurios rinkdavo pinigus ir nelegaliu būdu gaudavo užsakymų. Jeigu tai galima įvardyti pasipriešinimu, tai jis buvo, bet nei piketų, nei jokių sukilimų nebuvo. XIX amžiuje formuojantis lietuvių inteligentijai, lietuviai pradėjo mokytis Sankt Peterburge ir Maskvoje, pasinaudodami savo įtaka, jie prašė Rusijos administracijos, kad grąžintų lietuvišką raštą, bet jokios kovos nebuvo.

Buvo vien tylus pasipriešinimas administracijos bandymui įdiegti kirilicą – iš šiais rašmenimis spausdintų knygų niekas nesimokė. Laurynas Ivinskis (1810–1881) dalyvavo komisijoje parengiant lietuviškiems spaudiniams pritaikytą „graždanką“, bet ir tai problemos neišsprendė. „Lietuvoje kirilica išspausdinta labai mažai knygų, elementorių, maždaug 34, jų beveik neišlikę, nes žmonės jų nevertino, gal panaudojo kaip popierių, bet neskaitė. Jeigu tai galima vadinti pasipriešinimu, tai jis buvo“, – dar kartą pabrėžė L. Ragauskis.  

Ar Rusijos imperijos valdžios požiūriu draudimas pasiteisino?

Anot G. Dabašinsko, draudimas truko beveik keturis dešimtmečius. Ir, matyt, skirtingu metu buvo skirtingai reguliuojamas, galbūt laikui bėgant buvo liberalizuotas. Viešojoje erdvėje nurodyta, kad per visą spaudos draudimo laiką nukentėjo 3000 žmonių ir 2000 pakliuvo į katorgą, vadinasi, buvo suimti, nubausti. Jeigu kalbėsime apie 40 metų, tie skaičiai nėra dideli: 75 žmonės per metus nukenčia arba 20 žmonių pakliūva į katorgą. „Taip, tai tragedija, bet visos Lietuvos mastu, turiu omenyje etninę Lietuvą, aukų nebuvo labai daug. Ir vis dėlto: spaudos draudimas Rusijai pasiteisino ar ne?“ – paklausė pokalbio vedėjas.

Mitas dėl represijų

Teisininkas laikosi nuomonės, kad klausimas, ar spaudos draudimas pasiteisino, labai sąlygiškas. Abėcėlė buvo laikyta ir kalba. Lenkų kalbą palaikė Bažnyčia, todėl lietuvių tautos nepavyko „atrišti“ nuo Lenkijos. Lenkija už lietuvių interesus nekovojo. Galima tik spėlioti, kad jeigu lietuvių vadai būtų sutikę įvesti kirilicą ir finansavę mokyklas, viskas galėjo būti kitaip.

L. Ragauskis linkęs išsklaidyti mitą, kad nuo spaudos draudimo nukentėjo labai daug gyventojų. Remdamasis mokslininkų duomenimis, teisininkas nurodo, kad iš viso teisinėn atsakomybėn patraukta 2300 asmenų: už administracinių ribų ištremta apie 150, į Sibirą pateko gal 10. Buvo žuvusiųjų, bet tik vienas kitas. Tai kontrabandininkai, nelegaliai pereinantys sieną. „Kad tūkstančiais išvežta į Sibirą, yra mitas. Nieko tokio nebuvo, viskas priklausė nuo to, koks buvo taikomas teisės aktas. Jeigu sugavo su literatūra, buvo vienas straipsnis, daug didesnės sankcijos taikytos sugavus pakartotinai – už tai galėjo grėsti tremtis, už nelegalių mokyklų laikymą – administraciniai areštai, atsėdėti keturias paras ar keturis mėnesius, bet tokio dalyko, kas literatūroje bandoma pristatyti kaip genocidas, tikrai nebuvo“, – įsitikinęs L. Ragauskis.

Spaudos atgavimo mitas ir tikroji padėtis

G. Dabašinskas priminė dar vieną istoriją: esą tuometinis Vilniaus gubernatorius Svetopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius Vladimiras Veriovkinas, medžioję su caru Nikolajumi II ir įtikinę carą panaikinti spaudos draudimą...

„Šitas mitas sklinda iš 1988 metų „Tarybinės Lietuvos enciklopedijos“, kad ir kaip būtų keista, jis parašytas istorikės, – sako teisininkas. – Jokios medžioklės nebuvo.“ Spaudos draudimo panaikinimo aplinkybės buvo visiškai kitokios ir naratyvai yra keli. Pirmosios Respublikos laikais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, maždaug apie trečiąjį dešimtmetį, kai atsirado daugiau lietuviškos literatūros, atsiminimų apie spaudos draudimo laikotarpį, naujai valstybei, matyt, reikėjo savų herojų...

Lemtingos bylos – lietuviškos spaudos draudimo naikinimas prasidėjo teisinėmis priemonėmis

Pokalbio vedėjas primena, kad vienas iš tokių herojų yra rašytojas, lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis, apie kurį savo prisiminimuose išsamiai rašo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. P. Višinskiui buvo iškelta baudžiamoji byla ir nuo šios bei dar kelių politinių bylų (antra svarbi byla, laimėta dar prieš P. Višinskio ir daktaro Liudo Vaineikio (1869–1938) bylas – Antano Macijausko) lietuviškos spaudos draudimas pradėtas naikinti teisinėmis priemonėmis.

L. Vaineikis, teisininko žodžiais, organizavo spektaklius, tarp jų ir pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje. Šio spektaklio pasisekimo paskatintas P. Višinskis inicijavo kito lietuviško spektaklio „Velnias spąstuose“ pastatymą. Jo vaidinimas buvo perkeltas į dabartinės Latvijos teritoriją, aktorių trupė turėjo vaidinti Mintaujoje. Už P. Višinskio pinigus buvo išspausdintos šio spektaklio afišos. Jų platinti tuometinėje Latvijos teritorijoje niekas nedraudė. P. Višinskis buvo pasisamdęs kelis lietuvius, kurie afišas išplatino ir tuometinėje Kauno gubernijos teritorijoje. Buvo siekiama, kad į Mintaują atvažiuotų daugiau žmonių iš Lietuvos. Lietuvoje toks draudimas galiojo jau seniai ir policija žinojo. P. Višinskis prisipažino davęs išklijuoti afišas ir teisiškai įvardijęs savo nekaltumą, bet Šiaulių taikos teismas už akių jį nubaudė trimis rubliais, o piniginę baudą pakeitė trimis paromis arešto. P. Višinskis padavė kasacinį skundą. Padedant teisininkams Maksimui Ganfmanui (1873–1934), Lionginui Krečinui (1857–1926), prof. A. Kamenkai, prisidedant kitiems asmenims, kurie buvo ir lietuvių, ir ne lietuvių kilmės, bet pasiryžę nepasiduoti priespaudai, byla buvo laimėta.

Kita garsi byla (anksčiau negu P. Višinskio) buvo iškelta inžinieriui, visuomenės veikėjui A. Macijauskui, kuris Sankt Peterburge išspausdino „Žemėlapį Lietuviškai-latviško krašto, Karte von Litauer-Lettland“ (1185 egzemplioriai). Tada žemėlapius paėmė žandarmerija, tai yra policija, ir buvo pradėta civilinė byla. A. Macijauskas padavė ieškinį, kad kunigaikštis N. Šachovskis atlygintų nuostolius, padarytus konfiskuojant žemėlapį, kurį spausdinti Latvijoje ar Sankt Peterburge nebuvo draudžiama. „A. Macijausko byla pasiekė kasacinį, tai yra Dūmos, teismą, bet teismas neįvyko, tad departamentas, kuris beveik prieš metus buvo išnagrinėjęs A. Macijausko bylą ir pripažinęs kunigaikštį neteisiu, šįkart priteisė iš jo 1200 rublių sumokėti A. Macijauskui, pareikšdamas, kad negalima taikyti aktų, kurie nėra paskelbti. Primintina, kad A. Macijauskas jau nerašė lotyniška ar lenkiška abėcėle – 1901 m. buvo išleista Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurioje pritaikyti čekų kalbos priebalsiai (iš 32 raidžių 23 lotyniškos, o kitos – čekiškos). Tai ir spaudoje teigė inteligentija, ir pačioje byloje buvo sakoma, kad čekiška abėcėlė nėra draudžiama. „Mes pasinaudojome ne lenkiška, ne lotyniška...“

Beveik 40 metų žmonės buvo teisiami pagal slaptus aktus, o ne pagal įstatymus

L. Ragauskio žodžiais, iki oficialaus spaudos draudimo panaikinimo vis dar nagrinėtos bylos, kuriose buvo bandoma remtis tais pačiais neteisėtais metodais, bet iki kasacinės tvarkos buvo priėjusios tik dvi iš jų: A. Macijausko ir P. Višinskio. 1902 m. gruodžio 14(27) d. A. Macijausko, o 1903 m. gegužės 13(26) d. ir P. Višinskio byloje galutinai patvirtinta, kad draudimas spausdinti lotyniškomis raidėmis buvo neteisėtas. „Senato civilinio kasacinio ir I departamento bendro posėdžio sprendime dėl inžinieriaus-technologo A. Macijauskio (A. Maciejewski) ir spaudos reikalų viršininko kunigaikščio N. Šachovskio byloje pareikšta, kad vidaus reikalų ministro P. Valujevo cirkuliarinis įsakymas Nr. 141 yra neteisėtas, nes ministras neturėjo įgaliojimų, taip pat neteisėtu pripažintas ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro II 1866 m. birželio 5(17) d. įsakas – todėl, kad nebuvo viešai paskelbtas. Tas pats buvo patvirtinta ir P. Višinskio kasacinėje baudžiamojoje byloje.

Paskelbus teismo nutartį caro valdžia buvo priversta įforminti spaudos draudimo panaikinimą. Rusijos valdžia parengė nutarimą, kuriuo buvo atšaukti generalgubernatorių, kaip karinių pareigūnų, draudimai, ir beveik po metų, 1904 m. gegužės 7 d., jį pasirašė caras Nikolajus II. Spaudos draudimo panaikinimą gyventojams buvo įsakyta aiškinti kaip caro malonę. Taip teisiškai buvo baigtas net keturis dešimtmečius trukęs procesas.“

Teisininkų vaidmuo  

„Galima apibendrintai pasakyti, kad šios dvi svarbiausios bylos ir tie žmonės, kurie rengė dokumentus, plušo, atstovavo, stengėsi įrodyti savo teisumą, ir prisidėjo prie to, kad lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis buvo panaikintas“, – teigė G. Dabašinskas.  

„Be abejo. Tai tikroji priežastis, dėl kurios panaikintas spaudos draudimas. Žinoma, neatmetama galimybė, kad draudimas būtų buvęs panaikintas metais vėliau, bet ar tikrai tai būtų padaryta, jeigu nebūtų buvusios iškeltos bylos. Tai įvyko tik dėl laimėtų bylų: žmonės nepatingėjo ir sugebėjo rasti teisininkų, kurie nuoširdžiai patys tikėjo ir įtikino tam tikrą kasacinę kolegiją draudimą esant neteisėtą. Iš teisininkų daug nusipelnė advokatas M. Ganfmanas, gimęs Lietuvoje, Tauragėje, Lietuvos Respublikos pilietis, 1920 m. su šeima grįžęs į Lietuvą, palaidotas Rygoje. Be to, daug padėjo Šiauliuose dirbęs savamokslis totorių kilmės suslavėjęs asmuo L. Krečinas, parengęs tam tikrus teisinius argumentus, kurie vėliau buvo persiųsti M.  Ganfmanui, papildžiusiam medžiagą, taip pat ir prof. A. Kamenka. Šių trijų teisininkų dėka žengtas istorinis žingsnis. Dar kartą norėčiau pabrėžti M. Ganfmano nuopelnus. Jis nuveikė didžiulį darbą, atstovaudamas P. Višinskio ir A. Macijausko byloms. M. Ganfmanas kolegijoje įrodė, kad aktai, draudžiantys lietuvišką spaudą, ir pačioje Rusijoje yra neteisėti“, – pridūrė L. Ragauskis. 

Šios bylos plačiai pristatytos prieškaryje teisininkų išleisto leidinio „Teisė“  31 ir 32 numeriuose. Stasio Šalkauskio parengtame straipsnyje yra toks sakinys: „Jų vardus Lietuvių tauta neturėtų užmiršti.“  

Išsamų literatūros sąrašą šia tema rasite čia