2018 m. birželio 19 d.

Gyventojų skaičius neturi nieko bendra su jų gerove

Dažniausi migracijos srautai

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje viešėjo Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas geografijos mokslų dr. prof. Donatas Burneika. Apie vidinę, išorinę migraciją ir socialinės srities mokslinių darbų vaidmenį su svečiu kalbėjosi Nacionalinės bibliotekos Informacijos analizės skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas.

Mokslininkas teigiamai žiūri į migracijos procesus mūsų šalyje. „Iš esmės migracija yra miestų ir gyvenviečių sistemos prisitaikymas prie naujos realybės. Ta sistema, kurią mes turėjom, paveldėjom, neatitinka šių dienų ūkio ir visuomenės poreikių“, – įsitikinęs pašnekovas.  

„Matome migracijos mechanizmą: vieną variantą, kai gyventojų srautai juda Lietuvos didmiesčių link, ir kitą: iš kaimų važiuoja į miestelius, iš miestelių į didmiesčius, o paskui keliasi į didmiesčių priemiesčių zonas“, – teigė A. Brazauskas, demonstruodamas kompiuterio monitoriuje schemas. Ar iš tikrųjų tas vidinės emigracijos mechanizmas yra toks paprastas ir ko mes apie ją nežinome?

D. Burneikos manymu, šitaip apibūdinama schema gerokai supaprastinta. Žmonės važiuoja ne tik į Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, bet taip pat iš šių miestų į aplinkines vietoves, nutolusius nuo didžiųjų miestų 70, 80, 100 kilometrų atstumu. Kalbant apie kaimiškas vietoves Rytų Lietuvoje, daugiau gyventojų išvažiuoja iš Vilniaus negu atvirkščiai. Tiesa, daugelis darbingo amžiaus išvykstančiųjų dažniausia dirba Vilniuje.

Labiausia linkusios iš Vilniaus į regionus migruoti bene dvi gyventojų kategorijos: pensijos sulaukę asmenys ir jaunos šeimos. Į didmiesčius dažniausia keliasi jaunesni žmonės, o vyresni išvyksta į regionus. Migracija yra procesas, kuris vyksta ne vien dėl objektyvių priežasčių: išvažiuojama nebūtinai dėl to, kad nebūtų perspektyvų ar darbo, kartais nutolęs didmiestis subjektyviai suvokiamas kaip daugiau perspektyvų turinti vieta karjerai daryti, nors tai nebūtinai tiesa. Dalis žmonių išvyksta dėl priežasčių, nesusijusių su darbu ar mokslu, kartais tiesiog todėl, kad „visi išvyksta“.  

Šiaulių ir Panevėžio regioniniai centrai netraukia

Mokslininkas pripažįsta, kad Šiauliai ir Panevėžys gyventojų laikomi neperspektyviais regionų centrais. „Klausimas, kas laikytina perspektyviu, – sakė jis. – Jeigu kalbėtume apie demografinės situacijos gerėjimą, tai, žinoma, šie centrai neperspektyvūs. Bet jeigu – apie miestus, kuriuose gera gyventi, tai perspektyvos gali būti visai neblogos. Gerovės nereikia sieti su gyventojų skaičiaus didėjimu.“ Mokslininkas pateikia Lichtenšteino, Maltos, Islandijos pavyzdį, kur gyventojų labai mažai, o žmonės gyvena daug geriau negu Lietuvoje. Kur kas svarbiau tai, kokie gyventojai ten gyvena – koks jų išsilavinimas, ar linkę mokytis toliau, kokia veikla užsiima ir kokius geba dirbti darbus.

Vidinės migracijos poveikis ekonomikai

Didžiausią įtaką migracijai ilgą laiką turėjo darbo vietų mažėjimas tokiuose sektoriuose kaip žemės ūkis ir pramonė (ypač XX ir XXI a. sandūroje). Daugeliu atvejų nebuvo jokių realių galimybių, kad išliks ankstesnės darbo vietos, pavyzdžiui, žemės ūkyje darbo vietų sumažėjo keturis kartus – anksčiau jame dirbo beveik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų, dabar vos keli procentai. Vadinasi, darbo jėga turi kažkur pasitraukti: žmonės iškeliauja į užsienį arba išsikelia į miestą, arba kasdien važinėja į miestą dirbti, jeigu nelabai toli gyvena – maždaug 50–60 kilometrų atstumu. Dauguma naujų darbo vietų susikūrė naujuose sektoriuose, kurie iš esmės turi tendenciją kurtis didmiesčiuose. Lietuva šiuo požiūriu nėra išimtis.

„Jeigu mes kalbame apie vidinę migraciją, iš esmės turime omenyje darbo jėgos judėjimą pagal paklausą, kitaip sakant, mes kalbame apie efektyvesnį resursų pasiskirstymą plačiąja prasme. Kai gyventojai keliauja ir dirba darbus, kurie geriau apmokami, visas ūkis auga geriau, greičiau. Ir tą ekonominę naudą šalis, valstybė, Vyriausybė gali perskirstyti viduje, mažindama neigiamas pasekmes gyventojų netenkantiems periferiniams regionams“, – pabrėžė D. Burneika.

Ateities vaizdas demografiniu požiūriu

Geografiniu požiūriu demografinė situacija Lietuvoje niekuo neunikali, išskyrus tai, kad teko smarkai performuoti gyvenviečių tinklą: labai didelė dalis žmonių gyvena mažuose miesteliuose, kolūkiniuose centruose, taip pat vidutiniuose miestuose ir proporcingai pagal šalies dydį – mažai sostinėje. Bent kurį laiką  šalies centralizacija, arba metropolizacija, dar turėtų tęstis, didėti. Pastebima, kad kitose šalyse jau vyksta atgalinė migracija iš didžiųjų miestų į regionus, į periferiją, kur gyvenimo sąlygos daugeliu požiūrių geresnės nei perpildytuose didmiesčiuose.

A. Brazauskui paspėliojus, kad vienas milijonas gyventojų Vilniuje gali būti riba, kai šis miestas nustos plėstis, o gal milijono ir nepasieks, D. Burneika nurodė, kad tai labai priklauso nuo visos Lietuvos situacijos, bet tokia riba įmanoma. Jeigu gyventojų skaičius Lietuvoje laikytųsi nuo 2,5 iki 3 milijonų, galima įsivaizduoti, kad Vilniuje su visais priemiesčiais galėtų gyventi milijonas gyventojų, bet tai nėra koks nors tikslas, kurio reikėtų siekti. Pastebėtina, kad visą laiką neaiškus Baltarusijos faktorius ir mūsų gebėjimas ar negebėjimas valdyti potencialią emigraciją iš Baltarusijos ar kitų šalių. Apskritai vadinamasis Vilniaus „hinterlandas“ anapus sienos taip pat nemažai tęsiasi. Potencialiai miestas galėtų būti didesnis centras, negu Lietuvos demografinė situacija leistų, bet kol kas siena labai stipri. Kol laikysis Aleksandro Lukašenkos režimas, didelio demografinio potencialo iš kitapus sienos nebus. Be to, tai labai priklausys nuo Lietuvos imigracijos politikos.

Apie išorinę emigraciją

„Teigiama, kad nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, statistikos duomenimis, išvyko apie pusė milijono gyventojų. Manau, kad tie skaičiai šiek tiek perdėti – išvyko mažiau. Man atrodo, kad Statistikos departamentas, per gyventojų surašymą neradęs žmonių, gyvenančių ne pagal deklaravimo vietą (pavyzdžiui, nelegaliai išnuomotuose būstuose ar neregistruotuose namuose priemiesčiuose), neretai juos priskyrė emigrantams. Dalis šių žmonių iš tikrųjų buvo emigravę, bet to nedeklaravę. Po kurio laiko, pasikeitus mokesčių bazei ar dėl kitų priežasčių, jie deklaruoja išvykimą, ir tada dar kartą priskaičiuojami prie išvažiavusiųjų. Naujausiuose priemiesčiuose gyvenančios jaunos šeimos labai dažnai neįtraukiamos į gyventojų skaičių. Žmonės, kurie dirbo surašinėtojais priemiestinėse didmiesčių teritorijose, teigė, kad gyventojų ten bent trečdaliu daugiau, negu užfiksuota. Bet šiaip ar taip, jei pusė milijono išvyko, o dirba tiek pat, kiek prieš 14–15 metų (1,3 milijono), tada kyla rimtas klausimas. Kaip per 15 metų įdarbinti daugiau nei trečdalį naujų darbuotojų? Jeigu juos visus mes būtume turėję įdarbinti Lietuvoje, tai per tuos 14 metų mums būtų reikėję sukurti trečdalį naujų darbo vietų, kas buvo neįmanoma. Todėl į emigraciją galime žiūrėti ir taip: kriziniu laikotarpiu Lietuvoje užaugo daug žmonių, jie baigė mokyklas ir universitetus. Ta nauja žmonių masė atėjo į darbo rinką, o vietų darbo rinkoje nebuvo ir jie emigravo. Mes jiems galime tik padėkoti, kad neprašė čia pašalpų, o išvažiavo ieškotis darbo“, – taip emigracijos procesą vertino D. Burneika. Žinoma, tokių žmonių galėjo išvykti mažiau.  

Anot pašnekovo, išorinė emigracija naudinga, nes iš užsienio į Lietuvą keliauja pinigų srautai. Po „Brexito“ jų šiek tiek sumažėjo, bet paprastai sekami tik bankų pervedimai, o kitos lėšos, atsivežtos pačių žmonių, labai sunkiai kontroliuojamos. Pervedimų mažėja ir todėl, kad mažėja giminių Lietuvoje, dėl natūralių priežasčių mažėja ryšių. Anot D. Burneikos, tarptautinė emigracija naudinga ir kitkuo, pavyzdžiui, lietuviški produktai randa rinkas užsienyje, užmezgami įvairūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai.

„Apskritai tarptautinės migracijos skaičiai nėra aiškūs, kai kuriais duomenimis, ji pernai buvo labai maža, užpernai, pagal keleivių, grįžtančių lėktuvais, skaičių – taip pat nedidelė: kiek išskrido, tiek ir parskrido“, – teigė mokslininkas.  

A. Brazauskui paminėjus, kad dėl lietuvių emigracijos į užsienį keičiasi gyventojų struktūra pagal amžių, mokslininkas dar kartą pabrėžė, kad gyventojų skaičius neturi nieko bendra su jų gerove, bet dėl migracijos vykstantis Lietuvos gyventojų senėjimas yra turbūt didžiausia Lietuvos demografinė problema.

Komentuodamas dvi „utopines“ A. Brazausko idėjas, kad kada nors visi emigravę žmonės gali sugrįžti į Lietuvą ir kad iš Europos galėtume sulaukti tam tikrų kompensacijų už specialistus, kurie yra emigravę ir dirba, D. Burneika apie šią idėją sakė manąs, kad tai būtų labai sąžininga. „O dėl sugrįžimo 100 procentų mūsų šalies piliečių – tai niekada taip neatsitiko ir niekada neatsitiks. Prielaida, kad tam tikra dalis grįš, yra teisinga. Kad apskritai dalis grįš – natūralu vien dėl to, kad gyvenimas užsienyje ilgainiui pasidaro ne toks geras, kaip atrodė iš pradžių, žmogus pradeda viską lyginti su vietiniu kontekstu, o ne su savo atlyginimu, kurį gaudavo prieš išvykdamas. Tad kiek tų grįžtančių bus? Yra labai įvairių pavyzdžių, iš kai kurių kraštų yra grįžę ir trys ketvirtadaliai, tarkime, iš kai kurių Balkanų šalių. Tokių dalykų tiksliai neįmanoma prognozuoti, nes labai daug kas priklauso nuo įvairių aplinkybių, pavyzdžiui, klimato ar ekonominės, politinės padėties, esminės įtakos gali turėti ir tas pats „Brexitas“, – dėstė mokslininkas.

Darbo jėgos trūkumas Lietuvoje

Dalis emigrantų gali sugrįžti. Tai yra resursai, kuriuos galima panaudoti. Ne visi jie laimingi ten nuvažiavę, daug tyrimų rodo, kad emigrantai nelaimingesni už tuos, kurie pasiliko. Ar pigiau  susigrąžinti emigrantus, ar atsivežti žmonių iš Ukrainos? Aišku, kad pigiau atsivežti, dažnai net kai kurių mokesčių nereikia mokėti, tad verslas suinteresuotas šiuo paprastesniu variantu. Jei nebūtų galima susigrąžinti emigrantų, galima atsivežti žmonių iš trečiųjų šalių arba modernizuoti technologijas. Vertę, kurią kuria žmonės, lygiai taip pat kuria ir mašinos, tik klausimas, kaip ta vertė paskirstoma visuomenėje?

Gerai žinoma, kad gausiausia gyventojų grupė Lietuvoje yra ta, kuriai apie 50–60 metų. Po kokių penkerių–dešimties metų jie pradės eiti į pensiją. Tad kyla klausimas, ką daryti. Be to, daugelis šių asmenų dirba neaukštos kvalifikacijos darbus, dažniau periferiniuose regionuose ir uždirba mažus atlyginimus, tad spaudimas šalies socialinei sistemai jiems pasitraukus į pensiją nebus toks didelis, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Aišku, yra du variantai, kas gali atsitikti tai pramonei, kuri dabar laikosi iš šios mažai mobilios, bet turinčios turto Lietuvoje gyventojų dalies ir kuri vėliau susidurs su darbo jėgos krize, dėl kurios grės bankrotas. Arba bus bandoma atsivežti darbo jėgos iš kitur, arba pramonė pereis prie naujų technologijų. Esant dabartiniam pramonės lygiui, savo emigrantų valstybė neatsivilios, nes jie nesutiks dirbti už algą, kokią gauna žmonės, nepajėgūs emigruoti, kuriems dėl amžiaus yra sunkiau susikurti savo naujus namus, tvarkyti ūkį. Darbuotojai, atvežti iš trečiųjų šalių, galėtų pratęsti tokios pramonės agoniją, o naudą iš to pajustų labai ribotas šalies žmonių ratas. Veikiausiai reikės tobulinti technologijas, nes iš tikrųjų tie mažos pridėtinės vertės darbai, kuriuos dabar dirba didelė dalis gyventojų, ypač provincijoje, negali garantuoti tokios gerovės, kad galėtume pasakyti „gyvename gerai“. Tad racionaliausia būtų panaudoti modernias technologijas ten, kur įmanoma, arba orientuoti pramonę daugiau į produktų kūrybą, o ne į gamybą, nors tai ir nelengva padaryti.   

Socialinių tyrimų centro padėtis ir vaidmuo

Anot A. Burneikos, socialinių tyrimų sfera yra nuolat reorganizuojama. Bet kokia reorganizacija sutrukdo normalų darbo procesą, nes tai nėra paprastas, formalus, kaip žmonės įsivaizduoja, procesas. Reorganizacija yra sudėtingas, ilgai trunkantis procesas, kurio metu daug dėmesio mokslininkai turi skirti paaiškinimams, kas jie tokie yra, pildyti šūsnis visokiausių formų, ataskaitų ir pan. Skaičiuojama kiekvieno „produkcija“, galiausiai dauguma žmonių nežino, ar toliau dirbs, tad planuoti į priekį tampa neįmanoma. Geram moksliniam straipsniui parašyti reikia bent jau poros metų. Planuoti savo ateitį dvejiems trejiems metams Lietuvoje beveik niekada nebuvo įmanoma, nes visą laiką grėsdavo kokios nors reformos, kuriomis vienaip ar kitaip būdavo mažinamas mokslininkų skaičius.

„Norint pasiekti aukštą mokslinį lygį, reikia tam tikro stabilumo ir garantijos, kad tu dar dirbsi ir būtent tokiomis sąlygomis, nes sistema veikia labai paprastai: aš parašau straipsnį ar knygą, kurioje nagrinėju kokį aktualų, mano supratimu, socialinį reiškinį, ir kai tas straipsnis ar knyga pasirodo po poros ar penkerių metų, jie laikomi tavo darbo produkcija, už kurią gauni algą. Bet nežinai, kur dirbsi ir ką darysi, kai išeis tavo „produkcija“. Esmė ta, kad tu nežinai, ar iš tavo darbo bus naudos. Jeigu straipsnis ar knyga išeis po penkerių metų ir tu jau nebedirbsi, tai jie tau asmeniškai, o dažnai ir tavo naujai institucijai bus visiškai nereikalingi“, – aiškino D. Burneika.  

Lietuvos socialinių tyrimų centras yra prie jam siūlomos pertvarkos ribos. Kaip tai gali atsiliepti mokslininkams, D. Burneikos nuomone, priklauso nuo pačios pertvarkos: kokia ji bus ir kada baigsis, nes jos tikslai, bent jau mokslinei bendruomenei, iki galo nežinomi. Galbūt bus siekiama iš mokslinio instituto padaryti kokius europinio lygio centrus, nes pastaruosius 15 metų iš mokslinių institutų tokie centrai buvo kuriami. Reikalauta, kad vis daugiau produkcijos būtų skelbiama tarptautiniu mastu ir kuo mažiau – vietos žmonėms.

Kokia iš to nauda Lietuvai?

D. Burneikos nuomone, – jokios. Socialiniai tyrimai dažniausia atliekami aiškinantis skaudžiausius visuomenei dalykus. Čia ir dabar. Dalis jų: dažniausia metodologiniai, teoriniai, įdomūs ir platesniame kontekste, bet dauguma yra įdomūs čia, Lietuvoje. O mūsų mokslo sistema sukurta taip, kad kuo mažiau informacijos liktų Lietuvoje ir kuo daugiau keliautų kitur, kur kartais ji mažai įdomi.

Publikacijos puošia ataskaitas

„Kiekvienais metais daugėja publikacijų, citatų. Mokslininkai prisitaiko: ko iš jų reikalauja, tą jie ir daro. Tai vienas dalykas, kitas dalykas, aišku, kad tokios reformos užima laiko, reikalauja resursų, galiausiai baigiasi tuo, kad kiekviena valdžia pagal savo įsivaizdavimą mokslo sistemą traukia į vieną ar kitą pusę ir galiausiai patys mokslininkai nežino, ar tiriant fundamentalius dalykus reikia pasakyti valdžiai, ką jai daryti, nors dažnai „valdžia geriau žino“, ir kai bandoma sakyti, kartais nelabai girdi ar nori girdėti, ypač kai mokslininkų nuomonė nesutampa su politinėmis preferencijomis“, – problemomis dalijosi D. Burneika.

Bent teoriškai valdžios struktūrose poreikis to, ką daro mokslininkai, yra. Kiek valdžia žino, kas yra daroma ir ko nedaroma, čia jau kitas klausimas, ir visai gali būti, kad egzistuoja abipusė problema: mokslas nepasiekia visuomenės ir valdžios, tad visuomenė ir valdžia nežino, ką daro mokslas.

Šiaip ar taip, mokslinius tyrimus Lietuvoje finansuoja visuomenė. Būtų gerai, kad ji žinotų, kas už tuos pinigus nuveikiama. O tada jau valdžia turėtų prisiimti atsakomybę klausyti, paisyti ar nepaisyti to rezultato, kurį pateikia mokslininkai, pavyzdžiui, nustatyti, ar tai, kad gyventojų struktūra keičiasi, yra problema ar ne.  O gal tai jau kitos valdžios prerogatyva? Tai atsakomybės klausimas, o tiesa yra ta, kad ryšys tarp mokslinės veiklos ir visuomenės sutrūkinėjęs: ne dėl mokslininkų kaltės, o dėl to, ko iš jų pastaraisiais metais reikalavo mokslo biurokratai.

Šio pokalbio vaizdo įrašą rasite čia ›