2018 m. spalio 4 d.

Lietuviai dėl moterų neverkia

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje apie lietuvišką ašaringumą ir kitas jausmingumo formas literatūroje ir gyvenime, šių reiškinių pozityvią ir negatyvią įtaką kalbėjosi humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslinė bendradarbė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė dr. Rita Repšienė ir Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė.

Ar lietuviai tikrai vadovaujasi širdimi, papročiais, bet ne protu?

Pokalbis studijoje prasidėjo V. Baublytės pasvarstymu, kad jausmingumas yra žmogiška savybė, o ne tautinis bruožas, tad gal neturėtų būti jokio išskirtinio lietuviško  jausmingumo, kita vertus, žvelgiant į pasaulį tyrėjo, kurio analizės objektas yra lietuvių tautinis charakteris, žvilgsniu, jausmingumas gali būti reikšminga lietuviškos kultūros visumos detalė. Tai yra paliudijęs ir rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas, kuris, be kitų kūrinių apie lietuvių kultūrą ir tapatybę, 1912 metais parašė pirmąjį psichologinį romaną „Blūdas“. „Dobilas, gretindamas lietuvių ir latvių kultūras, pastebi, kad lietuvių kultūroje vyrauja jausmai ir fantazija, o latviška kultūra labiau valdoma praktinio proto. Jis buvo įsitikinęs, kad lietuvių kultūros pažangai būtina inkorporuoti praktiškąjį protą. Jo vizija buvo papildyti lietuvišką būdą kitos baltiškos tautos, kuri yra racionalesnė ir praktiškesnė, būdo bruožais. Pasak jo, lietuviai  vadovaujasi „širdimi, papročiais, bet ne protu“, teigė V. Baublytė.

Kartoti tą patį būtų šiek tiek trivialu

Paklausta, ar  toks vertinimas yra pagrįstas ir ar tokią tezę mokslininkė gintų, dr. R. Repšienė atsakė, kad praėjus 100 metų sakyti, kad situacija išliko tokia pati, būtų truputį trivialu. „Atsižvelgdama į baltiškąjį tapatumą, kuris buvo būdingas ir lietuviams, ir latviams, o bendrumo tarp šių tautų tikrai nemažai – tai vis dėlto ir tradicijos, ir paveldas, ir tikėjimai, ir ritualai, – tautinės tapatybės susiejimas su savo šaknimis yra svarbiausias dalykas, būtent tas bendras įsišaknijimas, manyčiau, kad ir latviai sakytų, kad jie nėra labai racionalūs, kad jiems yra būdingi tam tikri archetipai, vaizdiniai, stereotipai, būtent tai, kas ateina iš bendrų kultūrinių gelmių ir kas yra pakankamai gilu ir vertinga“, – teigė mokslininkė. Be to, docentė priminė, kad Latvijos universitete Janinai Kursytei skirtoje monografijoje išspausdinus tekstą apie baltiškąjį paveldą ir ašarojančius vyrus patys latviai pripažino, kad tai būdinga ir jiems. 

Jausmingumas ir katalikybė

Remdamasi J. Lindės-Dobilo nuomone, V. Baublytė taip pat iškėlė klausimą apie religines lietuvių jausmingumo prielaidas: rašytojas lietuvišką jausmingumą ir latvišką proto dominavimą yra grindęs katalikybės ir protestantizmo skirtimi. Jam atrodė, kad jausmingumui ir rezignacijai daugiau įtakos turi katalikybė, labiau linkusi į savigraužą, saviplaką, negu, tarkime, protestantizmas. J. Lindė-Dobilas yra atvirai sakęs, kad mažne vienintelė Lietuvos liaudies švietėja kunigija „tebelaikė ją [liaudį] viduramžių kultūros lygyje, rūpindamasi tik pomirtiniu jos gyvenimu, o ne šiuo, žemiškuoju, keldama ligi dieviškų aukštybių savo – kunigų – autoritetą, diegdama besaikę rezignaciją, asketizmą“.

Jausmingumą sieti su religija būtų per daug kategoriška

Svarstydama, ar ši prielaida apie lietuvių jausmingumo, rezignacijos santykį su katalikybe verta dėmesio ir tolesnio plėtojimo, docentė sakė mananti, kad abi religijos, ir protestantizmas, ir katalikybė, yra grįstos tikėjimo tiesomis, moralės paisymu, maldos nuoširdumu ir, aišku, nuodėmių išpažinimu. „Galų gale, Dekalogas atveria žmogui tikėjimo tiesas ir lemia jo elgesį. Aš manyčiau, kad jausmingumo susiejimas tik su religija, atsisakant ikikrikščioniškojo paveldo, kuris labai ryškus – kaip patriarchalinė struktūra, kuri tebėra gaji ir mažose tautose, žemdirbių kultūrose, ji tebėra išlikusi, – tai būtų kaip tam tikras gana kategoriškas požiūris. Labai paprasta sakyti, kad viena religija suteikia vienas vertes, o kita religija suteikia kitas vertes, ir įsivaizduojant dabartinę situaciją, kai yra religinis polilogas, kai mes turime daugybę įtakų, poveikio formų, ir net negalime vienų nuo kitų atskirti. Mes tik galime sakyti, kas yra tos fantasmagorinės vizijos literatūroje. Tai susiję, sakykim, su pasakojamąja tradicija, kupinomis sentimentalumo stebuklinėmis pasakomis ar futuristinėmis siaubo vizijomis, kita vertus, – tai  ir šiuolaikinės virtualios kultūros poveikis“, – savo nuomonę dėstė dr. R. Repšienė. 

Pozityvus emocionalumas

Pasak doc. dr. R. Repšienės, viena vertus, emocionalumas XXI amžiuje yra kaip pozityvas, tai yra labai gerai, kai žmogus sugeba kalbėti, elgtis ir vertinti  jausmingai bei įtaigiai. Jeigu mes pažiūrėsime į politiką, į gebėjimą įtikinti, tai būtent ir yra ta jausmingoji retorikos dalis, kas yra priimtina, taip pat ir kultūroje, slėptis už kaukių, už tam tikrų trafaretų, už tariamos tapatybės nėra labai paprasta ir sukelia gana didelį kūrybinį diskomfortą, tačiau daryti atskirtį, tai yra skirstyti į jausmus ir į protą, būtų per paprasta, nes tu tada gali sakyti: taip, tai yra tam tikra emocionalumo išraiška ir, sakykime, tokie vaizdiniai kaip rūpintojėlio simbolis, kuris yra būdingas ir vyrauja lietuvių kultūroje, kuris akivaizdžiai suteikia tam tikrą kančios, atgailos įspūdį ir tuomet visa kultūra prisipildo kentėjimo, ir taip nuo XX amžiaus pradžios, mes esame jausmingi, mes esame atjaučiantys, mes esame įsijaučiantys, nors, kita vertus, mes visą laiką galime klausti, ar tai yra tikra.

Rūpintojėlis – neveiklaus Dievo archetipas?

Paminėjus rūpintojėlio simbolį, V. Baublytė priminė Vytauto Kavolio žodžius apie rūpintojėlio vaizdinį lietuvių kultūroje: tas mūsų Dievas neveikia, jis tik rūpinasi, verkia, puola į rezignaciją ir su viskuo susitaiko. Taip pat – J. Lindės-Dobilo nuomonę apie lietuvių emocionalumo ir požiūrio į dievus santykį. J. Lindė-Dobilas netgi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų plėtrą nuo jūros iki jūros linkęs aiškinti kaip emocionalaus užsidegimo, be jokios praktinės strategijos rezultatą. Pasak jo, lietuvis imasi ką nors veikti tik emocionaliai sujaudintas, užgautas, o ne praktiškai ir pragmatiškai įvertinęs situaciją bei galimas pasekmes (entuziazmas be strategijos). Pavergę kitas tautas lietuviai nei stebisi, nei didžiuojasi – tai jau ne jų darbas: dievai tai davė ir išlaikys. J. Lindės-Dobilo supratimu, nėra didesnio kultūros priešo kaip panašus karžygio entuziazmas. „Jūs pasakėte, kad emocionalumas yra pozityvus, nes sugeba ką nors įtikinti, paveikti, bet ar kartais jis nėra kaip praktinio proto, veiklos antipodas? Gal mūsų literatūroje yra ir daugiau pavyzdžių, kur atsispindi tie visi verkiantys, dūsaujantys, išgyvenantys žmonės?“ – su klausimu į viešnią kreipėsi V. Baublytė. 

Ašarų stereotipas ir kančios simbolis. Negatyvas

Dr. R. Repšienės manymu, lietuvių literatūroje ir kultūroje tokių pavyzdžių gausu. „Iš tikrųjų jausmingumo, emocionalumo, vadinamasis ašarų stereotipas regimas nuo seniausių laikų: metraščiuose ir karalius Mindaugas verkė, ir Kristijono Donelaičio „Metuose“ ašarų daug, ašaros yra dominuojanti gairė Maironio kūryboje“, – vardijo mokslininkė. Tačiau, jos nuomone, Maironis atstovauja neoromantizmui, kuriam būdingos emocijos, būdingi jausmai, tokios romantinės laikysenos. Tai, aišku, susiję ir su tam tikra religine aspiracija, nes, kad ir kaip būtų, rūpintojėlis – tai yra kančia, ir A. J. Greimas būtent tą kenčiantį rūpintojėlį iškėlė kaip lietuvišką kančios simbolį, todėl kad lietuviai labai daug dejuoja, daug kenčia, ar jie būtų gyvenantys Lietuvoje, ar emigracijoje. Ir akivaizdu, kad tas kančios simbolis tautai nesukelia pozityvumo, nes reali situacija yra tokia, kad lietuviai pirmauja pagal savižudybes pasaulyje ir vyrų nusižudo penkiskart daugiau negu moterų. Ta statistika, aišku, yra labai gąsdinanti, letalinė, ir tuomet supranti, kiek daug veikia tokie mūsų simboliai kaip Pilėnų susideginimas, kuris yra kaip tam tikra kultūrinė paradigma, nes vis dėlto tai buvo masinė savižudybė, siekiant, kad priešai neužimtų pilies. Ir kai pasirodė Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga apie Pilėnus, ji sukėlė didžiulį visuomenės rezonansą, nes, kad ir kaip būtų, lietuviai nėra tokie, bet, tada įdomu, kuo mes didžiuojamės. Taip, vaizdinys „Lietuva nuo jūros iki jūros“ gal ir emocinis, bet jis yra vizualus, įtaigus. Kaip ir herojinė praeitis. 

Aimanuojantys Donelaičio būrai

V. Baublytė pastebėjo, kad viešnia, paminėdama statistiką, kartu prisilietė prie moterų ir vyrų temos. Lietuvių literatūroje verkia vyrai. Pavyzdžiui, Donelaičio būrai, V. Kavolio teigimu, rauda taip, kad nebegali nei dirbti, nei veikti, nei ūkio prižiūrėti, puola į visišką rezignaciją. V. Kavolio vertinimu, „aimanavimas toks besaikis, kad atima veiklos pajėgumą“. Gal Donelaičio tekstuose vyrai verkia todėl, kad moterys tų laikų kaimo kultūroje antraeilės ir jų ašaros mažiau svarbios? „Kaip Jūs galvojate, ar tai reikėtų kaip nors ypatingai vertinti? Ar tai tiesiog laikotarpio dvasia? Ar mūsų lietuviai vyrai, ir literatūroje, ir gyvenime raudantys daugiau už moteris, už jas jausmingesni?“ – paklausė  V. Baublytė.

Neatsilieka ir latviai

Dr. R. Repšienė priminė, kad Latvijos universitete Janinai Kursytei skirtoje monografijoje išspausdinus tekstą apie baltiškąjį paveldą ir ašarojančius vyrus latviai nutarė, kad tai būdinga ir jiems. Vis dėlto, pasak dr. R. Repšienės, tas aimanavimas ir tekstuose, ir realiuose įvykiuose, jeigu pažvelgsime į mūsų žiniasklaidą, į tai, kiek politikų atgailaudami verkia dėl pačių keisčiausių poelgių, kurie nesuprantami sveiku protu ir, sakykime, morale, ir tos ašaros yra dažnai netikros, tai verkimas – tai tam tikras „tariamos“ atgailos momentas, daugiau parodomojo pobūdžio. Nes raudančio vyro vaizdinys yra pakankamai pozityvus: vyrai taip pat gali verkti, gali džiaugtis, gali mylėti, gali būti gana pozityvūs savo veiksmais ir jausmais. Kalbant apie lietuvių literatūrą, jeigu, tarkime, ciniškasis Sigitas Parulskis leidžia sau verkti, kyla klausimas, ar tai yra tikra.

Tad dėl ko vyrai verkia?

V. Baublytė pastebėjo, kad „Metuose“ aprašyti būrai verkia, pavyzdžiui, mirus neblogam prievaizdui. „Jie verkia ir dėl sulūžusio peiliuko, bet reikia nepamiršti, kad Donelaitis vis dėlto buvo pamokslininkas, jis buvo protestantas. Protestantiškoji tradicija yra atviresnė negu katalikiškoji ir čia labai įdomu, nes, kad ir kaip būtų, tas pamokslų žanras lietuvių kultūroje yra labai įtaigus“, – komentavo kultūros tyrinėtoja. „Dėl moterų jie neverkia, nes lietuviams tai nebūdinga. Neatsitiktinai lietuvės pirmauja Europos Sąjungoje pagal santuokas su užsieniečiais, jos išteka už britų, amerikiečių, vokiečių, ir ta statistika gana gąsdinanti“, – teigė dr. R. Repšienė. V. Baublytei pasvarsčius, kad gal Vakarų vyrams lietuvės moters vaizdinys yra artimesnis slavėms, docentė atsakė: „Sakyčiau iš dalies, bet tikrai nėra tapatinamas su slavės vaizdiniu, nes rusai jau yra seniai sunerimę dėl rusių moterų santuokų su užsieniečiais – vis dėlto tai labai veikia ir genofondą, ir bendrą demografinę situaciją.

Remiantis 2016 m. statistikos duomenimis, lietuviai vyrai dažniausiai tuokiasi su Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos pilietėmis, ir tai liudija tam tikrą nacionalinį pasirinkimo pobūdį.

Vyro ir moters santykis lietuvių literatūroje

Pokalbiui sugrįžus prie moterų ir vyrų jausmų literatūroje, V. Baublytė teigė, kad lietuviams geriausia sekasi pavaizduoti idealų motinos paveikslą, o suaugusio vyro ir moters santykis – neįdomus arba kažkoks demonizuojantis. Palyginimui,  Ingmaro Bergmano herojai, subrendę vyrai ir moterys kenčia dėl tų pačių dalykų, vienodai išgyvena santykių problemas, o štai I. Bergmano amžininko Jono Avyžiaus  kūryboje („Chameleono spalvos“) nelaimingi vyrai dėl savo nesėkmių gyvenime dažnai užkrauna atsakomybę neva netinkamoms moterims, kurių paveikslai karikatūriški ar net groteskiški. „Ar Jums neatrodo, kad subrendusio vyro ir moters santykis lietuvių literatūroje yra kažkoks specifinis, avyžiškas?“ – paklausė viešnios V. Baublytė.

Dr. R. Repšienės nuomone, toks santykis gal pernelyg schematiškas, tiesiog nesiekiama atskleisti pačios gelmės. Kaip pavyzdį ji pateikia Karlo Ovės Knausgaardo romaną „Mano kova“, kur ašarų daug, herojus verkia ir jis pats nesupranta, kodėl jis verkia, bet tai pakankamai atviras ir vizualus dalykas. „Ir tada tos ašaros yra kaip desperacija. Jos nėra pozityvios, tavęs tai neišvalo, priešingai: tu matai savo beviltiškumą ir dar uždedi tokį ženklą, kuris tampa savitu rezignacijos, atsisveikinimo su praeitimi vaizdiniu. Dabartiniai sociologai Lietuvoje pabrėžia vyro aukos sindromą Lietuvoje ir, siedami su praeitimi, istorija ir literatūra, kelkime klausimą, ar vis dėlto literatūra yra gyvenimo atspindys ar veidrodis, ar tariama realybė“, – sakė docentė.

Subtilus jausmingumas. Pozityvas

Dr. R. Repšienė siūlo pažvelgti į Valdo Papievo romanus. Jos manymu, tai yra subtilus jausmingumas, pakankamai lyriškas jausmingumas, kuris tegul veda į tam tikrus išgyvenimus, tegul veda į tam tikrą pilkumą, skausmą, neviltį, bet tai yra tikra, tai yra kelias. O dažniausiai tai yra tiktai toksai statiškas savęs neišreiškimas, negebėjimas atsiskleisti, jausti, gyventi. Ką tau duoda, kad tu šiandien verkei, ką tu darysi?  Scarlett O‘Hara sakė: „Aš pagalvosiu rytoj.“ Ir tuo vadovaujasi visa amerikiečių kultūra. Docentė mano, kad turėtų būti šviesios vilties kūrimas, ko mes turime, pradedant kritiniu realizmu ir baigiant šių laikų literatūra, išties mažai. O pozityvas ir yra ta šviesa, tikėjimas, gražūs dalykai, gražūs jausmai. „Aš tai manyčiau, kad įdomios yra tos atverties galimybės. Kuo mes daugiau perskaitysime mūsų literatūros, kuo daugiau rasime įvairių galimybių žiūrėti į Lindę-Dobilą, į Žemaitę, į Maironį ar į tokius šiuolaikinius klasikus kaip Parulskis, Šlepikas, Kunčius ar Papievis, ar Danutė Kalinauskaitė, tuo bus įdomiau mums patiems ieškoti atsakymų į klausimus. Nes, viena vertus, galima išbraukti daug ką iš šiuolaikinės kultūrinės apyvartos, sakyti, kad tai yra XX amžiaus pradžia, kita vertus, galima rasti daugybę įkvėpimo šaltinių, kurie tau sukelia minčių, idėjų, egzaltacijos, galų gale, meilės... proveržio...“ – įsitikinusi studijos viešnia dr. R. Repšienė.

„Bandėme suprasti, ar lietuviai yra jausmingi, ar tas jausmingumas yra pragaištingas, ar pozityvus, ir kadangi tokia tema, jokio apibendrinimo būti negali, mes ieškosime tekstuose to, ko kiekvienam turbūt reikia“, – sutarė Nacionalinės bibliotekos vaizdo studijos pašnekovės.

Pokalbio vaizdo įrašas ›