2019 m. balandžio 16 d.

Valstybingumo erdvėje pristatyta knyga apie Leniną

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko vengrų kilmės žurnalisto ir istoriko Victoro Sebestyeno knygos „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“ pristatymas. Pokalbyje dalyvavo filosofė Nerija Putinaitė, istorikas Marius Ėmužis, renginį moderavo istorikas Nerijus Šepetys.

Sebestyenas buvo Didžiosios Britanijos pabėgėlis. Parašė keturias istorines knygas apie XX amžiaus politinius įvykius, kurios tapo bestseleriais. Naujoji V. Sebestyeno knyga „Leninas“ yra bolševikų partijos vado politinė biografija, pasakojanti apie privatų ir partinį diktatoriaus gyvenimą, kai atskaitos tašku pasirenkama asmenybės analizė. N. Šepetys priminė, kad ši knyga nėra tyrimas, tačiau ją rašant remtasi įvairiais tyrimais. Susirinkusieji pagyrė knygos stilių ir formą. N. Putinaitė knygą rekomendavo įvairaus amžiaus skaitytojams: „Po Stalino mirties Leninas vėl buvo iškeltas į padebesius kaip ideologinė figūra, bet visiškai nuasmeninta. Autorius tiesiogiai nurodo ideologines sovietines ir istorikų klišes apie Leniną. [...] Jis turi aiškią mintį, ką nori pasakyti, kokį Leniną nori parodyti neiškraipydamas faktų.“ Pasak N. Putinaitės, ši knyga išsklaido labai daug mitų, kurie dar sovietmečiu buvo sąmoningai kuriami pasitelkiant propagandą ir vis dar būdingi dabartiniam mąstymui.

Asmenybės dvilypumas

Leninas manė, kad „politika yra asmeniška“, tad jo asmeninis gyvenimas dažnai maišėsi su politiniu. N. Putinaitė pastebėjo, kad knygoje sukuriamas prieštaringas Lenino, kaip žmogaus, įvaizdis: „Jis yra švelnios rusiškos širdies, kita vertus, elgiasi priešingai, nei nori jo kolegos bolševikai – įsako deginti kaimus, žudyti tuos, kurie nepritaria revoliucijai, neatiduoda grūdų.“ Knygoje Leninas vaizduojamas kaip žmogus, kuris besąlygiškai siekia valdžios.

Kūrinyje bolševikų partijos vadas lyginamas su Stalinu. Pasak N. Putinaitės, Leninas nebuvo geresnis už Staliną, jei būtų ilgiau gyvenęs, politinė situacija gal būtų buvusi blogesnė: „Lenino besąlygiškas pragmatizmas ir cinizmas daug baisesnis už Stalino asmenybės nukrypimus. Tai knygoje man padarė didelį įspūdį. Ko gero, jei Leninas nebūtų miręs, mes būtume sugrįžę į Rusijos sudėtį 1930-aisiais.“ N. Šepetys teigia, kad autorius per empatišką santykį su vidiniu pasauliu stengiasi parodyti kiaurai ideologizuotą Lenino sąmonę, aprašinėja išorinį diktatoriaus elgesį, parodo, kaip išorinis nuožmumas dera su vidiniu nuoseklumu: „Stalinas buvo atsargesnis, jis apskaičiuodavo savo elgesį. Leninas panašesnis į Hitlerį – nesitaikstė su aplinka, laikėsi išankstinio plano, nekreipdamas dėmesio į tai, kaip klostosi aplinkiniai įvykiai. Nesitaikstymas su įvykių eiga netikėtai jam suteikė valdžią.“ Pasak N. Šepečio, žmonių kiršinimas ir palaužimas suteikdavo Leninui ne psichologinį, bet intelektinį pasitenkinimą – toks yra valdžios žmonių demoniškumas.

Nors Leninas buvo žiaurus masėms, jis buvo atlaidus partijos bendražygiams: „Knygoje pabrėžiama, kad partijoje buvo leidžiami ginčai, bet anapus partijos su bolševikais negalima buvo ginčytis, pasiginčysi tik vieną kartą. Lenino santykis su bendražygiais yra draugiškas“, – teigė N. Putinaitė.

M. Ėmužis pabrėžė, kad žmogų reikėtų vertinti ne pagal elgesį su artimaisiais, o su svetimais. Apie Lenino žiaurumą pasakojo N. Šepetys: „Leninas buvo vienintelis socialistas Rusijoje, kuriam čia pat už Volgos mirštantys žmonės nerūpėjo. Kiti socialistai padėdavo pinigais ar maistu, o jam nerūpėjo.“ Lenino pasaulio ribos baigiasi ties partija, visa kita – badas, apgavystės, manipuliacijos – jam nerūpi, taip atskleidžiamas Lenino dvilypumas“, – teigė N. Putinaitė.

Nepavykusi pasaulinė revoliucija ir manipuliacijos

M. Ėmužis pasakojo apie Lenino svarbą organizuojant bolševikų partiją. Leninas pasiūlė receptą – norint įgyvendinti komunistų partijos tikslus, vogti lėšas iš neteisėtos caro valdžios ir ateiti į valdžią sukeliant revoliuciją. Pasak jo, teroras ir represijos buvo ne tik tiksliniai komunistų veiksmai, bet ir baimės prarasti valdžią išraiška: „Neracionalios represijos naikinant numanomą priešą dar jam nepradėjus veikti.“

Knygoje pasakojama apie Lenino pasaulinę bolševikų valstybės idėją. Jis pasitelkdavo manipuliaciją ir terorą, nekreipdamas dėmesio į žmonių teises ar laisves. Pasak N. Putinaitės, knygoje puikiai pavaizduojama, kaip Leninas pragmatiškai nusprendė pripažinti tautinių mažumų nepriklausomybę: „Leninas tikrai nemanė, kad tautos turi turėti nepriklausomybę, suverenumą. Jis manė, kad tai laikinas žingsnis. Paskelbė, kad valstiečiams reikia suteikti žemę tik tam, kad valstiečiai išžudytų dvarininkus, jog vėliau tie patys valstiečiai būtų represuoti, pusė jų išžudyta ir paversta didesniais vergais nei kai buvo baudžiauninkai.“ Tačiau diktatorius tikrai tikėjo pasauline revoliucija. Knyga N. Putinaitę įtikino, kad Lenino rašiniai apie ją nebuvo tik „ideologinis žmonių mulkinimas“: „Leninas iš tikrųjų tuo nuoširdžiai tikėjo, jis komunistus kitose šalyse rėmė pinigais, kuriuos surinkdavo iš Rusijos žmonių ar už jų gyvybes.“

M. Ėmužis mano, kad Leninui valdant pasireiškė daug pragmatizmo ir manipuliacijų, nes jo pagrindinis tikslas – valdžia. „Nors Leninas sakydavo, kad nukrypti nuo partinės linijos negalima, jis visiškai apvertė savo politiką 1912 metais ir sakė, kad bolševikams reikia eiti į dūmą.“ N. Šepetys teigia, kad tokia Lenino veiksmų kaita paaiškinama remiantis ideologija: „Kai nuosekliai stengiamasi laikytis savo linijos, nepaisant tikrovės, galima kartais radikaliai pakeisti poziciją matant, kad tikrovė nepasiduoda.“ Tokią strategiją taikė Leninas ir Stalinas, jie į politiką žvelgė „šachmatiškai“. Netikėti pokyčiai, gluminimai ir valymai, pasak N. Šepečio, buvo politiniai žaidimai, skirti revoliuciniam judėjimui išlaikyti ir valstybės struktūroms trukdyti susikurti.