Dokumentika, kuri leidžia pamatyti žemės realybę

Jauna ukrainietė leidžiasi į kelionę ieškoti savo tėvo, Rusijos ir Ukrainos karinio konflikto dalyvio. Taip vienu sakiniu galima būtų pristatyti lapkričio 28 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rodytą filmą. Deja, ši istorija turi daug sluoksnių ir jautrių taškų, kurie neleidžia žvilgtelėti paviršutiniškai.

Renginį moderavęs politikos apžvalgininkas, žurnalistas Vytautas Bruveris pažymėjo, kad patriotizmui palaikyti būtina kurti tokius dokumentinius filmus ir kviesti į jų peržiūras. „Tai nėra tik dokumentika, kuria fiksuojami neužmirštini dalykai. Šios peržiūros turi ir politinę svarbą.“

Pristatydama filmą, režisierė Marta Daria Klinava pažymėjo, kad filmas perteikia požiūrį į situaciją iš dviejų perspektyvų: „Kaip žinoma, filmą kūriau kartu su Larysa Artiugina. Man buvo labai svarbu perteikti žmogaus pasirinkimo motyvus ir kaip su karo išgyvenimais bei traumomis reikia tvarkytis. L. Artiugina, kuri asmeniškai pažinojo karį, pateikė jautrų asmeninį požiūrį į šią istoriją.“

Filme pasakojama apie Volodymyrą Samolenką, kuris buvo vienas pirmųjų Donbaso bataliono savanorių, įsiveržus Rusijos kariuomenės pajėgoms į suverenią Ukrainos teritoriją. Dukra Olia, kuri savo tėvą laikė geriausiu draugu, leidosi į dvejus metus trunkančią kelionę. Paieškų metu ji susitinka su tėvo bendražygiais, draugais ir mėgina suprasti, kodėl tėvas išėjo į karą ir kaip karas jį pakeitė. Per šias paieškas Olia pamato kitą tėvo pusę: jis atskleidžiamas ne tik kaip rūpestingas šeimos žmogus, bet ir kaip asmuo, kuris iki paskutinio atodūsio aukojosi dėl savo šalies.

Žurnalistas V. Bruveris po filmo peržiūros pažymėjo, kad po tokių jautrių filmų visada sunku pradėti kalbėti. Filmo veikėja Olha Samolenko pritarė renginio moderatoriui, kad tai nėra lengva asmeninė istorija, ir atsakė į peržiūros dalyvių klausimus. Į vieną asmeniškesnių klausimų, ar vis dėlto dvejų metų kelionė padėjo atleisti savo tėvui, O. Samolenko atsakė labai atvirai. „Pirmus metus labai pykau ant tėvo ir iš to pykčio norėjau pati eiti į karą. Vėliau ėmiau suprasti jo motyvus. Susitaikiau su tuo, kad tėvo, mano geriausio draugo, sprendimą turiu palaikyti. Filmo kūrimas man buvo tarsi terapija.“ O. Samolenko taip pat atskleidė, kad jos motina iki šiol gyvena praeitimi.

Per po peržiūros vykusioje diskusijoje buvo konstatuota, kad Ukraina šiuo metu susiskaldžiusi. Viena dalis nepripažįsta, kad karas vyksta, o kita – nukentėjusi nuo karo – vis dar kariauja ir žūsta. Todėl tokio tipo dokumentinius filmus labai svarbu rodyti ir pačioje Ukrainoje.

Daugiau nuotraukų ›

Gruodis
P A T K Pn Š S
25 26 27 28 29 30 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31 1 2 3 4 5

Parodos

2019 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d.
Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“
2019 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 31 d.
Paroda „Jie kūrė mūsų biblioteką“
2019 m. lapkričio 25 d. – sausio 4 d.
Paroda „Nous avons l‘honneur de vous faire part...“
2019 m. spalio 9 d. – gruodžio 31 d.
Paroda „Verba volant, scripta manent“: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“
2019 m. lapkričio 5 d. – sausio 19 d.
Piešinių konkurso „Knygų namų šviesa. Nacionalinei bibliotekai – 100“ paroda
2019 m. lapkričio 22 d. – sausio 19 d.
Tapybos paroda „Penki regionai”

Kinas