Nacionalinėje bibliotekoje – vakaras literatūrologui A. Zalatoriui prisiminti

XX a. lietuvių literatūros laukas neįsivaizduojamas be talentingo literatūrologo, literatūros kritiko Alberto Zalatoriaus (1932–1999) drąsių, originalių įžvalgų ir net šiomis dienomis aktualumo neprarandančių idėjų. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sausio 28 d. vyko jaukus vakaras, skirtas A. Zalatoriaus literatūros kritikos ir mokslo darbams, idėjų aktualumui aptarti. Renginyje taip pat dalintasi prisiminimais ir intelektualiais svarstymais, pažymėtas A. Zalatoriaus asmeninio archyvo perdavimas Nacionalinei bibliotekai.

Diskusijai susibūrė A. Zalatoriaus amžininkai, bičiuliai ir bendražygiai, taip pat jaunieji mokslininkai, studentai, kurie ir šiomis dienomis tyrimuose remiasi A. Zalatoriaus veikalais. Renginyje dalyvavo A. Zalatoriaus dukra Eglė Zalatoriūtė ir sūnus Mantas Zalatorius, skaitovas Juozas Šalkauskas, literatūros kritikai Jūratė Sprindytė ir Petras Bražėnas, rašytojas, akademikas Vytautas Martinkus. Vakarą vedė Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Sveikindamas susirinkusiuosius ir pažymėdamas A. Zalatoriaus asmeninio archyvo perdavimo Nacionalinei bibliotekai svarbą, bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas svarstė, kad Nacionalinei bibliotekai, kuri pernai pažymėjo savo 100 metų jubiliejų, ši dovana įteikiama pačiu laiku. „Nacionalinė biblioteka yra vieta, kurioje su džiaugsmu priimamos nacijos vertybės, padedančios išsaugoti mūsų identitetą“, – kalbėjo prof. dr. R. Gudauskas. Anot jo, visa daugialypė A. Zalatoriaus veikla atsiskleis ypatinguose archyviniuose dokumentuose, kurie drauge su bibliotekoje saugomomis knygomis padės suprasti rašymo tam tikru istoriniu laikotarpiu aplinkybes, kūrybos specifiką ir taps mokslininkų tyrimo objektu.

A. Zalatorius ne vieno atmintyje įstrigo tiek kaip darbštus, savimi pasitikintis literatūrologas, sąžiningas literatūros kritikas, tiek kaip drąsi, ori, atkakli asmenybė. J. Sprindytė akcentavo A. Zalatorių buvus nepaprastai darbštų ir precizišką. Anot jos, kiekvieną darbą literatūros kritikas gvildeno atsakingai ir kruopščiai, nesvarbu, kiek laiko tai atimdavo. „Jis buvo detalių uogautojas. Gražių mikrostruktūrų kūrėjas“, – kalbėjo literatūrologė. Jai antrino V. Martinkus, teigęs, kad A. Zalatoriui preciziškumas, kūrybiškumas buvo būdingas gyvenant kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Kolegos taip pat svarstė, kad A. Zalatorius visada gebėjo rašyti aiškiai, suprantamai, jo sakiniai buvo labai tikslūs. Anot J. Sprindytės, nors A. Zalatorius buvo sukaupęs labai daug teorinių žinių, galima pavydėti jo rašymo stiliaus – skaidraus, paprasto, suprantamo.

A. Zalatoriaus kolegos ir artimieji svarstė, kad literatūrologas turėjo nuostabią dovaną įžvelgti tai, kas aktualu ne tik dabartyje, bet bus svarbu ir ateityje. J. Sprindytė svarstė, kad A. Zalatoriaus literatūrologijos, kritikos tekstuose ateities matmuo pasireiškia tuo, kad daugelis tekstų nepasenę iki šių dienų. „Tėvelis buvo ateities žmogus. Ką bedarytų, ką bekalbėtų, ką galvotų, pirmiausia jam buvo svarbi ateitis. Istorija ir praeitis jam rūpėjo tiek, kiek galėjo pasitarnauti ateičiai numatyti“, – prisiminimais dalijosi E. Zalatoriūtė. Jai pritarė ir M. Zalatorius: „Tėtis sugebėdavo žvilgsnį tarsi strėlę lanku nukreipti į ateitį. Kažką tikslaus ten pamatyti ir grįžti atgal. Svarbu tai, ką jis parašė prieš 30 metų ir kas aktualizuojama dabar.“

Daugelis akademinės sferos žmonių žinojo, kad A. Zalatorius apie rašytoją Vincą Mickevičių-Krėvę rengė didelę monografiją ir šiam darbui skyrė daugybę metų, tačiau veikalo baigti ir išleisti nespėjo. Monografiją iš daugybės straipsnių, atskirų dalių parengė literatūrologė J. Sprindytė. 2003 m. pasirodė knyga pavadinimu „Vincas Krėvė. Nebaigta monografija“. Susirinkusieji svarstė, kodėl A. Zalatorius šiam darbui skyrė tiek laiko ir atsidavimo. M. Zalatorius prisiminė kadaise uždavęs šį klausimą tėčiui ir gavęs ryžto kupiną atsakymą, kad siekiama parašyti tokią monografiją, kokios dar niekas niekada nebuvo parašęs. Įvertindamas kolegos darbų monumentalumą, V. Martinkus tikino, kad toks ilgas darbas neliko be vaisių – kažin ar kas daugiau taip parašys apie V. Krėvę.

Diskusijoje nestigo jautrių, asmeniškų, kartais komiškų prisiminimų, suteikusių galimybę į neeilinio talento literatūros kritiką pažvelgti iš arčiau, greta jo mokslinių darbų susipažinti su asmenybe, jo darbo stiliumi, vertybėmis. A. Zalatoriaus dukra Eglė pasakojo, kad tėtis buvo labai kūrybiška asmenybė: auklėjo kūrybiškai, daug ką leido, bet drauge išlaikė ribas. Sūnui Mantui ypač įstrigo tėčio skatinimas ir mokymas nebūti vidutinybėmis, išeiti iš komforto zonos ir siekti maksimumo.

Daugiau nuotraukų ›