2020 m. birželio 22 d.

„Knyginyčia“: Juozo Baltušio dienoraščių druska

Pernai pasirodę Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio“ tomai sukėlė didžiulę dėmesio rašytojui bangą, kurią kai kas pavadino antruoju J. Baltušio atėjimu. Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido trečią ir kol kas paskutinę dienoraščių knygą. Tomai svarūs ir tiesiogine prasme: viršeliai vos išlaiko popieriaus kilogramus.

Ką toji „druska“ galėtų pridėti prie J. Baltušio veikalų „Parduotos vasaros“, „Su kuo valgyta druska“, „Sakmė apie Juzą“ kultūrinio svorio?

Leidėjai rašo, kad, praėjus 25 metams nuo J. Baltušio (1909–1991) mirties, pagal rašytojo testamente pareikštą valią atsirado galimybė peržiūrėti paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. J. Baltušis nuo 1970 metų beveik iki pat mirties rašė kasdienybei skirtus fragmentus, sugulusius į dienoraščius – įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį.

Į J. Baltušio dienoraščių sukeltos bangos mastą ir mįslingumą šių dienų literatūros ir gyvenimo kontekste bando gilintis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai Ginas Dabašinskas ir Arūnas Brazauskas.

G. Dabašinskas cituoja J. Baltušio biografijos faktus iš „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“. Jo vertinimu, Maskvos sutikimas išleisti enciklopediją liudijo, kad sovietinė imperija tvirtai jautėsi ir galėjo toleruoti panašius leidinius nacionalinėmis kalbomis.

J. Baltušis dienoraščius pradėjo rašyti tada, kai jo fasadinio funkcionieriaus karjera jau ėjo į pabaigą. Jis jau nebuvo kandidatas į Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narius, LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas – J. Baltušis buvo tapęs LSSR taikos gynimo komiteto pirmininku. Tai daugiau ceremoninės, nors, sprendžiant iš dienoraščių, vis dėlto šiokių tokių pastangų reikalaujančios pareigos. Būtent tokiomis aplinkybėmis, kurias vadintume gyvenimo saulėlydžio pradžia, J. Baltušis apsisprendžia, pasak G. Dabašinsko, tapti „tikru rašytoju“. Jis imasi „Sakmės apie Juzą“ ir kuria anaiptol ne lengvai. G. Dabašinskas pastebi, kad J. Baltušis skirstęs rašytojus į darbininkus, kurie ilgai ir sunkiai rašo, ieškodami tobulų derinių, ir „manieristus“, lengvai žaidžiančius forma.

A. Brazauskas skaito Kazio Borutos, J. Baltušio literatūrinio vedlio, eilėraštį „Pasisveikinimas su kaminais“, rašytą XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje:

„Gal ten ne kaminai, bet mūsų laimė žiūri.
Negaila bus, jei būsim rūmus radę,
kad griuvo kaime verkdama pašiūrė.

Tegu ji sau sugrius. Tegu užgrius mane
ir kapo nedabins lietuviškieji kryžiai.
Tų fabrikų plieniniam pragare
išaugs nauji bernai, kovoti pasiryžę.“

Pasak A. Brazausko, nors J. Baltušis jaunystėje ir pateko tarp kairiųjų pažiūrų žmonių, kur išties būrėsi „nauji bernai, kovoti pasiryžę“, kurdamas jis nesusiviliojo kaminais, o mieliau rašė apie tai, kaip „griuvo kaime verkdama pašiūrė“.

G. Dabašinskas rašytojo kūryboje įžvelgia daugiau Knuto Hamsuno, nei to norėtų K. Boruta, rekomendavęs J. Baltušiui braukti viską, kas nors kiek panašu į šį rašytoją.

Turėjęs jo vertintų draugų rašytojų (Antanas Venclova, Teofilis Tilvytis ir kt.), J. Baltušis negailėjo aštrių apibūdinimų bendraamžiams ir jaunesniems kūrėjams. Jo vertinimai buvo labai asmeniški. Vienus dalykus jis reiškė viešai, pavyzdžiui, gynė Aleksandrą Solženyciną, kitus nedviprasmiškai sudėjo į dienoraštį, kaip antai labai pozityvų atsiliepimą apie „kuklųjį“ Antaną Smetoną, kurį J. Baltušis gretino su išponėjusia LSSR nomenklatūra.

Tik šiek tiek pravėrę duris į J. Baltušio dienoraščių pasaulį, G. Dabašinskas ir A. Brazauskas netrukus vėl tikisi sugrįžti į, regis, dar netolimą, bet mažai žinomą kūrinį, vadinamą antruoju rašytojo atėjimu.

Kviečiame žiūrėti.