2020 m. lapkričio 20 d.

Ritinėliai pianolai: humoras Antano Vanagaičio kūryboje

„Mes norime Amerikos lietuvių jaunimą išlaikyti lietuvystėje, norime, kad jis dainuotų, šoktų, žaistų lietuviškai. Bet iš kur paimti tą viską? Iš kur?“ – klausė Antanas Vanagaitis ir išties darė viską, kad JAV lietuviai turėtų lietuviškų natų, renginių, laidų, muzikos įrašų ir net žurnalą, neleidžiančių pamiršti tolimosios Lietuvos.

Viena iš labai svarbių jo gyvenimo nuostatų buvo į viską žvelgti su humoru. Išradingose „Margučio“ radijo laidose ir tuo pačiu pavadinimu leistame žurnale, savo suburtos humoro grupės „Dzimdzi-drimdzi“ pasirodymuose A. Vanagaitis stengėsi palaikyti JAV lietuvių bendruomenės dvasią, kasdieniam gyvenimui suteikti daugiau optimizmo ir geros nuotaikos. Šiuo tikslu A. Vanagaitis išleido net dvi dešimtis ritinėlių pianolai. Jau vien pavadinimai daug ką pasako: „Asilas ir doleris“, „Litai“ – dainos, ironizuojančios „amerikonų“ gyvenimo būdą; „Stasys“, „Dviejų žodžių polka“, „Kunkuliukai“, „Karvutė“ – nesunkiai įsimenamos ir nuotaikingos dainos, kuriose A. Vanagaitis „grybšteli“ ir buitines ar socialines gyvenimo, taip pat žmonių charakterio ydas.

A. Vanagaitis gimė 1890 m. Šakių apskrityje. Pasimokęs porą metų Šakių rusiškoje pradžios mokykloje (kitokių tuo metu nė nebuvo), susidomėjo vargonais ir porą vasarų lankė Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune. To užteko, kad gan sėkmingai pradėtų vargonuoti Lietuvos bažnyčiose.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, A. Vanagaitis išvyko į Dresdeną, kur buvo priimtas į konservatoriją ir trejus metus studijavo muzikos dalykus. Dėl lėšų trūkumo studijas teko nutraukti ir grįžti į Lietuvą. Apsistojo Kaune ir kurį laiką Valstybės teatre dirbo operos sufleriu. Vėliau perėjo į dramos trupę, pradėjo reikštis kaip aktorius, sukūrė net 19 vaidmenų. Reiškėsi ir kaip kompozitorius – kūrė dainas (paskelbta 1922 m. rinkinyje „Dainuok“), muziką Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dramai „Aušros sūnūs“.

Nutraukęs veiklą 1924 m. išvyko į Čikagą. Kartu su J. Olšausku, V. Dineika ir J. Dikiniu subūrė vodevilio trupę „Dzimdzi-drimdzi“ ir pradėjo koncertuoti Amerikos lietuvių kolonijose. Būdamas itin veržlus ir energingas, vien šiuo ansambliu neapsiribojo. 1926 m. subūrė lietuvius muzikus ir pastatė C. W. Glucko operą „Gegužės karalaitė“, taip puoselėdamas idėją įkurti savarankišką JAV lietuvių operą. 1928 m. remiamas Juozo Bačiūno (Bachunas) pradėjo leisti žurnalą „Margutis“, o nuo 1932 m. tuo pačiu pavadinimu rengė radijo laidas ir leido šelako plokšteles, jose pats įdainavo savo kūrinius. Ši įvairialypė A. Vanagaičio veikla išjudino lietuvius visoje Amerikoje ir paskatino juos burtis, dalyvauti kultūrinėje veikloje, plačiau puoselėti lietuvybę – jo dėka lietuviška muzika ir kultūriniai renginiai iš parapijų salių išėjo į dideles restoranų ir koncertų sales. Už įvairiapusę ir aktyvią veiklą A. Vanagaitis apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu. Po jo mirties (1949 m. kovo 10 d.) V. Alantas parengė apie jį knygą, o A. Olis išleido spalvotą garsinį filmą.

Muzika pianolai – viena mažiausiai žinomų A. Vanagaičio veiklos sričių. Ritinėlių pianolai su A. Vanagaičio muzika šiandien suskaičiuojama per dvi dešimtis. Jie išleisti 1926–1930 m. per patį mechaninių įrašų piką. Į ritinėlius pianolai A. Vanagaitis perkėlė savo jau paplitusias ir populiarias dainas „Stasys“, „Leiskit į Tėvynę“, taip pat naujai sukurtas dainas „Asilas ir doleris“, „Litai“, „Muzika muzika“. Šioms dainoms A. Vanagaitis, būdamas puikus artistas ir radijo laidų vedėjas, pats sukūrė žodžius, pats jas įdainavo į šelako plokšteles. Taip ne tiek populiarino savo kūrybą, kiek stengėsi pakelti ir atgaivinti sunkiai JAV gyvenančio lietuvio dvasią, sustiprinti jo patriotinius jausmus.

A. Vanagaičio kūrybą galima išgirsti portale epaveldas.lt (pavyzdžiui, išeivių dainuotą dainą „Litai“, kurios muzikos autorius yra Ksaveras Strumskis, žodžių – A. Vanagaitis).

Klausykitės „Litai“ (tik instrumentinė partija) paspaudę šią nuorodą.