Parodų archyvas

Paroda „Trys draugai: Damušis, Kazickas, Ambrozaitis“

2018 m. birželio 15 d. – liepos 15 d.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristatė parodą, skirtą trims asmenybėms – Adolfui Damušiui, Juozui Petrui Kazickui ir Kaziui Ambrozaičiui, reikšmingai jungiančioms tarpukario nepriklausomą Lietuvos Respubliką su dabartine.

Jie buvo anos Respublikos nepriklausomybės vaikai: joje užaugę, subrendę, išsimokslinę, daugiau ar mažiau spėję pasižymėti. Jų jaunystė sutapo su jau naikinamos, sovietų ir nacių okupacijomis paženklintos Lietuvos dalia. Todėl viena ryškiausių juos jungiančių gijų – pasipriešinimas okupaciniams režimams 1940–1944 m., įsipareigojimas laisvei, nuosekli ir ištverminga kova už demokratinę Lietuvą 1944–1990 m. Jie turėjo laimės daug pasiekti Vakaruose, sulaukti Lietuvos nepriklausomybės 1990-aisiais ir vėl čia sugrįžti. Kiekvienas savaip, kiekvienas su savo įnašu – sulig galimybėmis, patirtimi, profesinėmis žiniomis, visuomeninio darbo praktika.

Parodą sudarė kelios dalys, išryškinančios šių trijų asmenybių sąsajas, vertybių prioritetus, juos vienijusios veiklos barus. Šeimai čia skirtas ypatingas dėmesys – pirmosios trys parodos dalys: I. Trijų šeimų istorijos, II. Portretai, III. Gyvenimo duetai. Kadangi šeima šiems vyrams buvo nelygstama vertybė. Jie nepaprastai gerbė ir brangino savo žmonas, išaugino ir išauklėjo puikius vaikus. Tas neeilinis vyro ir moters ryšys abiem pusėms tapo patvaria atrama – negandų dienomis ir džiaugsmo akimirkomis.

Kitos trys parodos dalys – IV. Rezistencijos frontas, V. Profesiniame darbe ir lietuviškoje veikloje, VI. Išėjusiems džiaugsmas sugrįžti – atspindi trijų draugų rezistencinę kovą už laisvę, profesinę ir visuomeninę veiklą, džiaugsmą sugrįžus į laisvą Tėvynę.

Nuoseklų įsipareigojimą demokratinei Lietuvai patvirtina ne vien jų gyvenimas, bet ir pamatiniai svarstymai apie valstybės pagrindus, kuriuos jie drauge su bendraminčiais prof. Stasio Šalkauskio mokiniais ir jo idėjų įpėdiniais kūrė dešimtmečiais ir paliko Lietuvai kaip aktualų politinės minties paveldą: „Į organiškosios valstybės kūrybą“ (1936), „Į reformuotą demokratiją“ (1943–1944), „Į pilnutinę demokratiją“ (1958), „Credo“ (1974). 2016-aisiais šie svarstymai sugulė į solidų tomą „Lietuva, kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai“. Tai vertas dėmesio Lietuvos atsinaujinimų galimybių idėjinis išteklius.

Lygiai prieš 60 metų – 1958 m. birželio 23 d. – pristatydami išeivijos visuomenei „Į pilnutinę demokratiją“, kai prošvaisčių Lietuvos laisvei įžvelgiamoje ateityje nebuvo matyti, šie trys vyrai drauge su bendraminčiais rašė: „Tačiau juo tamsesnė naktis, juo skaidriau ir mažas žiburėlis pašviečia – rodo kelią, palaiko tikėjimą, drąsina žengti pirmyn... Šiais Lietuvos valstybės 40 metų sukakties metais ne žiburėliai, o skaidrūs Žiburiai yra tie amžino atminimo lietuviai ir lietuvės, kurie organizavo nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ar kurie pradėjo laimėjimo tebesiekiantį rezistencijos žygį. <...>

Pratęsti anų Žiburių šviesą yra Lietuvių fronto bičiulių (LFB) didysis įsipareigojimas ir veiklos prasmė, nes „jei mes nebūsime mūsų tautai lygūs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose... ką mes nuveiksime ir kokia mūsų vertė“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė).“

Šia paroda ibuvo siekiama atskleisti ištvermingo įsipareigojimo šeimai, tautai, valstybei vertę, taip pat išėjusiųjų džiaugsmą sugrįžti.

Parodos kuratorius: Vidmantas Valiušaitis

Daugiau informacijos ›