Vasario 13 dieną, 18.45 val., kviečiame į režisieriaus Loïco Salfati filmo „Vilniaus Didžiosios sinagogos paslaptys“ (2023, 100 min.) pristatymą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Kino salėje (V a.). Renginyje dalyvaus ir pats filmo kūrėjas režisierius Loïcas Salfati.
Iki seanso pradžios 18 val. lankytojai kviečiami į ekskursiją su menininku Jonu Kulikausku parodoje „Aš dažnai pamirštu“. Ekskursijos trukmė: 30 min.
-
Filme pasitelkiant istorinius ir dokumentinius faktus, vizualinius akcentus ir interviu su archeologų komanda iš Lietuvos, JAV ir Izraelio pasakojama Vilniaus Didžiosios sinagogos – sunaikintos 1950 m. – istorija. Filme daug faktinės medžiagos – vaizdų, interviu, amžininkų prisiminimų. Režisierius papasakos, kaip kilo filmo idėja ir kiek reikėjo darbo sukurti tokį kino dokumentą, kokiais šaltiniais naudojosi, kokių patyrė iššūkių.
Nuo seniausių laikų žydai Lietuvoje turėjo labai senas religines tradicijas. Iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Toros ir Talmudo žinovų, čia veikė žymios ješyvos, buvo gausu sinagogų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse susiformavo turtinga ir savita sinagogų architektūra. XVI–XVIII a. Lietuvos žydai pastatė daugybę mūrinių ir medinių sinagogų. XIX a. pabaigoje vien Vilniuje jų buvo per šimtą.
Seniausia ir pati žymiausia iš jų buvo Vilniaus Didžioji sinagoga, ištisus amžius traukusi į Vilnių judaizmo žinovus ir religinės tradicijos autoritetus iš visos Europos. Vilniaus Gaono Elijahu’o ben Šlomono Zalmano, garsiausio XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę, o Didžioji sinagoga tapo jos simboliu.
-
Parodoje „Aš dažnai pamirštu“ tyrinėjamas trapus laiko sluoksnis, esantis kasdienėse erdvėse. Jonas Kulikauskas, pasitelkęs Antrojo pasaulinio karo laikų objektyvą ir šiuolaikinį 8 x 10 colių fotoaparatą, leidosi į kelionę fiksuodamas šiandienį gyvenimą buvusiame Vilniaus gete, Vilniuje, Lietuvoje.
Nuotraukos eksponuojamos kaip objektai, suteikiant lankytojams taktilinės patirties. Ant stalų ir pjedestalų prikabintuose segtuvuose su fotografiniais sidabro atspaudais, kuriuose šiuolaikybės scenos sujungtos su konkrečios vietos istoriniais aprašymais ir išgyvenusių žmonių liudijimais, pateikiami šiurpą keliantys prisiminimai apie Vilniaus Getą, kuriame buvo prievarta laikomi dešimtys tūkstančių žydų.
Instaliacijos nušviečia istoriją, konfliktus, pasipriešinimą, išlikimą, sumaištį ir traumą, susijusią su Holokaustu, istoriniu nutylėjimu, etniniu ir kultūros išniekinimu. Parodoje eksponuojama duoklė seniausiam ir reikšmingiausiam litvakų žydų paminklui – Didžiajai Vilniaus sinagogai, taip pat – Panerių miške Holokausto metu nužudytiems dešimtims tūkstančių žmonių.
-
Loicas Salfati gimė 1974 m. Bezansone (Franš Kontė adm. regionas, Prancūzija). 2002 m. baigė inžinerijos studijas, atvyko gyventi į Vilnių. Čia fotografavo, dirbo knygyne, mokykloje, o dabar – Prancūzų institute. 2005 m. Lietuvos dailės muziejuje kartu su Agne Narušyte rengė Robert’o Doisneau parodą, po metų su Margarita Matulyte kuravo Izraelio Bidermano-Izio fotografijų parodą. 2017 m. išleido knygą „Kita paveikslų pusė“, kurioje užfiksuotos kasdienio restauratorių darbo akimirkos. 2023 m. Loicas išleido dokumentinį filmą „Vilniaus Didžiosios sinagogos paslaptys“.
Jonas Kulikauskas – tarpdisciplininis menininkas, įkvėptas savo amerikietiškų ir lietuviškų šaknų. Jo tyrinėjimais paremta praktika kritiškai nagrinėja bendruomenes, tradicijas ir institucijas. Jo kūryboje vyrauja istorinio nutylėjimo, tapatybės ir gerumo temos.
Organizatorė: Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“
Partnerė: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Grafinis dizainas: Akvilė Paukštytė