„Retos istorijos“ – meilė savo atvaizdui

Šį mėnesį išskirtinių knygų mėgėjų rubrikoje „Retos istorijos“ norime pristatyti iliustracijomis perteiktą romėnų poeto Publijaus Ovidijaus Nazono (43 m. pr. Kr. – 18 m. e. m.) epinės poemos „Metamorfozės“ Narcizo mitą.

Ovidijus savo reikšmingiausiame kūrinyje – epinėje poemoje „Metamorfozės“, parašytoje hegzametru, papasakojo mitinę pasaulio istoriją nuo pasaulio susidarymo iš chaoso iki Cezario ir Augusto laikų. Poema susideda iš lotynų kalba parašytų 15-os knygų, pateikiama 250 mitologinių ir folklorinių pasakojimų apie graikų ir romėnų dievų ir herojų pavirtimus gyvūnais, daiktais ir augalais. Vienas iš pavyzdžių – Narcizas.

Narcizas, vandenų dievybių sūnus, buvo nepaprasto dailumo jaunuolis. Gražuolė nimfa, pagimdžiusi sūnų, paklausė žiniūno, ar būsią jam lemta augti sveikam ir po metų ilgų sulaukti senatvės. Žiniūnas atsakė, kad pavyks, jeigu savęs nepažins. Daug nimfų ir merginų buvo jį įsimylėjusios. Tačiau išdidus Narcizas visų jų meilę atstūmė, taip paniekindamas vandenynų ir kalnynų gražiąsias nimfas. „Taip tegul myli ir jis, bet mylimojo sau nelaimi“, – sušuko viena iš įžeistų nimfų Narcizui. Paradoksalu, tačiau būtent savo atvaizdu susižavėjo Narcizas. Stengdamasis numalšinti troškulį ir palinkęs prie nesudrumsto, sidabriškai raibuliuojančio vandens kitą troškulį pajuto ir nebegalėjo nuo savęs atitraukti akių. Niekas jam daugiau nerūpėjo, tik gėrėjosi savo atspindžio grožiu. Narcizas sumenko, sunyko ir mirė. Ten, kur nusviro jo galva, išaugo kvapni gėlė.

Šis Ovidijaus epinės poemos „Metamorfozių“ Narcizo mitas yra saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje kartu su kitais 858 paleotipais. Tai yra XVI a. pradžios knygos, kurių leidimo principai ir stilistika vis dar buvo labai panaši į pirmųjų spausdintų knygų – inkunabulų.

Animacijai buvo panaudota ši knyga: Ovidijus Nasonas, Metamorphosis, Venecija, 1517 (R.XVI:E.160)

Daugiau „Retų istorijų“ rasite čia ›