„Retos istorijos“: Vilnius – istorijų ir legendų miestas

Vilnių ir jo istoriją nuo senų laikų pasakojo įvairios legendos: XVI a. paplito geležinio vilko legenda, XVIII a. – Vilniaus bazilisko. Daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris Vilnius buvo ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) epicentras, bet ir pasaulio miestas, įtvirtinęs savo pozicijas garsiausių Europos kartografų darbuose, kuriuos mūsų žemyno didikai geidė turėti savo asmeninėse bibliotekose. Tačiau anuometinių kartografų darbas nebuvo lengvas – graviūros buvo daromos pagal aprašymus, spaudos klišės legaliais ir nelegaliais būdais patekdavo į kitų spaustuvininkų rankas. Darbai būdavo kopijuojami, o autorystė nenurodoma. Komplikuota buvo ir Vilniaus plano raida.

XVI a. pabaigoje vokiečių kartografo Georgo Brauno ir flamandų meninės graviūros meistro Franso Hoegenbergo sukurtas Vilniaus planas, išspausdintas pasaulio miestų atlaso „Civitates orbis terrarum“ („Pasaulio miestai“, 1572–1618) trečiajame tome, buvo pirmasis bandymas tiksliai atvaizduoti Vilniaus miestą (iš viso atlase yra 546 miestų vaizdai). Miesto plane kartu vaizduojami ir Vilniaus gyventojai, vilkintys tų laikų madą atspindinčiais drabužiais. Įdomu tai, kad nė vienas iš atlaso rengėjų Vilniuje nebuvo lankęsis, todėl miesto vaizdinys ne visai atitiko tikrovę. Pavyzdžiui, Neries upės, Katedros, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ir vienuolyno komplekso padėtis nėra visiškai tiksli. Taip pat atlase pateikiamas trumpas miesto, gyventojų ir jų papročių aprašymas, kuriame jis susipynęs su miesto istorija, legendomis, prietarais ir papročiais.

Po F. Hoegenbergo mirties spaudos klišės skirtingais būdais ėjo per Europos leidėjų rankas. Pirmiausia jas paveldėjo F. Hoegenbergo sūnus, vėliau jos buvo parduotos Amsterdamo knygų ir atlasų leidėjui Johanui Janszoonui. Tuomet jas paveldėjo pastarojo žentas, kol galiausiai XVIII a. pradžioje įsigijo Leideno leidėjas Pieteris van der Aa (1659–1733) – itin ambicingas leidėjas. Vis dėlto šiuolaikinių mokslininkų P. van der Aa neretai apibūdinamas kaip plagiatorius, mat jis kopijuodavo, perpirkdavo kitų leidėjų klišes ir, padaręs minimalius puošybinius pakeitimus, nekeisdamas kartografinės dalies, darbus pasirašydavo savo vardu. Dėl šios priežasties dažnu atveju tyrėjams nepavyksta nustatyti originalaus autoriaus. Jo Vilniaus plano versija, 1729 m. išspausdinta atlase „La galérie agréable du Monde“, yra kone identiška G. Brauno plano kopija. Kartografas modifikavo tik miesto plano puošybinį rėmą – vietos žmones pakeitė bičių aviliai (LDK bitininkystė buvo tapusi svarbiu požymiu užsienio autorių LDK aprašymuose).

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius siekia saugoti, tyrinėti, teikti vartotojams ir viešinti dokumentus, kurie radę prieglobstį Nacionalinėje bibliotekoje. Šiame skyriuje yra saugoma apie 70 tūkst. XV–XXI a. spaudinių ir daugiau kaip 70 tūkst. archyvinių dokumentų saugojimo vienetų. Retos knygos pasakoja išskirtines istorijas, kurias kviečiame atrasti, susipažinti ir tyrinėti.

Daugiau retų istorijų ›