Šįkart rubrikos viešnia – viena iš jos kūrėjų ir pagrindinė visų „Bibliotekininkas renkasi“ dalyvių kalbintoja ir rašytoja Viktorija Einorė. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene kultūrinės veiklos vadybininkė, prieš išvykdama savanoriauti į širdžiai mielus Artimuosius Rytus, dalinasi savo mėgstamų skaitinių rekomendacijomis. Ir, kaip visada, nuginkluoja Viktorijos atvirumas, žodžio valdymas, jausmų tikrumas.
„Per dienas mane veda Žodis ir Garsas. Paliekant nuošaly visas asmeniškas jų formas, kurioms čia ne vieta, galiu drąsiai sakyti, kad geriausia muzika mano mintims – knyga, o geriausia knyga mano jausmams – muzika. Taip ir keliaujame. Žodį galima pagauti ir užrašyti pačiam, arba rasti, atrasti, išgirsti, pajusti paliktą kito. Rubrikoje dalinuosi tokiais radiniais.
Tahir Shah, Kalifo rūmai
Knyga, kuri voliojosi ant lentynos (lentyna net nebuvo mano). Iš nuobodulio paėmiau ją į rankas, o ji, pasirodo, klastinga: brūkštelėjo per kažkur viduje įtemptas stygas, stuktelėjo į sunkiai nusakomo ilgesio saulės rezginį ir sūkuriu įtraukė į iki šiol gyvą aistrą domėtis iš Artimųjų Rytų kilusiomis kultūromis. Per tuos keletą, o gal jau ir daug daugiau metų surijau visas lietuviškai išleistas T. Shaho knygas. Kai kurios tam tikrais aspektais tarp dantų įstrigo, bet ši ir „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ buvo sučepsėtos pasigardžiuojant. T. Shahas – Indijos afganų kilmės anglų rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas – vieną dieną nusprendė apversti savo gyvenimą aukštyn kojom (o gal pagaliau pastatyti jį į vietą) ir išsikraustė į Maroką. Ir ką jūs jam? Už tai jis jums parašė šias knygas, kuriose pasakoja apie pirmuosius savo metus Kasablankoje. Jose rasite tikrus įvykius, gyvą kalbą, ironišką, bet labai nuoširdžią svečios kultūros jaukinimosi ir visų su tuo susijusių neįprastų, komiškų įvykių istoriją.
Khaled Hosseini, Bėgantis paskui aitvarą
Ko gero, būsite girdėję apie to paties pavadinimo filmą, o ne knygą. Bet nežiūrėkite filmo, neperskaitę knygos. O perskaitę galite jo nežiūrėti visai. Sunku įsivaizduoti, koks filmas galėtų perteikti tokio jautrumo ir subtilumo literatūrą. Perskaitę daug geriau suvoksite ir Afganistano politines realijas, ir ypač žmogiškąjį būvį, tapus jų įkaitu. Bet tai – tik pradžia. Perskaičiau visas tris šio prozininko knygas (be šios, ieškokite „Tūkstantis saulių skaisčių“ ir „Ir aidėjo kalnai“), o pirmąją padovanojau gal trims žmonėms. Autorius moka gerų triukų. Geba lengvai pasišokėjęs įsliuogti į skaitytojo širdį. Išdėlioti ten su išskirtine pajauta atpasakotas ne tokias lengvas, tvinkčiojančias istorijas. Ir dovanoti autentišką pažinimą – ne tik savo gimtojo krašto, bet ir žmogiškumo plačiąja prasme.
John Irving, Kol tave rasiu
Vis dar nežinau, ar man patinka J. Irvingas. Perskaičiau daug jo knygų, ir tai sakydama surizikuosiu pasirodyti nenuovoki, bet daugumą jų užvertus likau nesupratusi, ar čia literatūra, ar autoriaus autopsichoterapijos seansas. Kita vertus, vieno nuo kito, ko gero, atskirti neįmanoma. Kad ir kaip ten būtų, šita kaladė, šitie beveik 1000 puslapių, prikaustė mano dėmesį. Tampiausi ją drauge kelis mėnesius, aukodama nebūtinų, bet malonių šmutkių erdvę savo kuprinėje, juokindama (ir kartais gąsdindama) žmones. Knyga kitokia nei kitos – pasirinktas labai įdomus pasakojimo būdas. Nekomentuosiu, koks, nes dings netikėtumas ir pusė (lygiai pusė) knygos žavesio. Romanas paskatino pasidomėti rašytojo biografija – ką gi, dabar suprantu, iš kur tas neprietaringas jo kūrybos asmeniškumas. Gal tai ir pritraukia minias skaitytojų?
Daniel Pennac, Žmogėdrų laimei
Būtinai perskaitykite. Nieko apie šią knygą neprisimenu. Tik neaprėpiamą įspūdį dėl nepaprastai gyvo pasakojimo stiliaus ir apžavėjusio man artimos ironijos ir sarkazmo derinio, meistriškai perteikiančio autoriaus žvilgsnį į visuomenėje vykstančius procesus. Porą metų laksčiau po knygynus, pakrikštijusi šį kūrinį savo „mėgstamiausiu“, kaulydama trilogijos tęsinio. Tęsinio nėra iki šiol, nors visur rašoma, kad jis verčiamas. Matyt, likusiai lietuviškai auditorijai šis kūrinys tokios karštinės nesukėlė, antraip vertėjai gal nebūtų užtrukę bent dekadą metų. Iš tiesų, nežinau, ką apie šią knygą pasakyčiau dabar, bet iš pagarbos tuometinei sau negaliu jos nerekomenduoti (P. S.: rengdama šį tekstą perskaičiau, kad autorius gimė ir užaugo Kasablankoje, Maroke. Nusišypsokime).
Elvyra Kučinskaitė, Edis Jurčys, Tyla iš gervių plunksnų
Knyga, kurios gimimą mačiau. Nėra reikalo slėpti, jos bendraautorė – mano mama. Todėl ši rekomendacija turi dvi linijas: viena kiek įmanoma objektyviai tvirtina, kad tai, ko gero, kontempliatyviausias nuostabios lietuviškos gamtos nuotraukų ir tekstų suokalbis, kurį yra tekę regėti. Kita linija dalijasi prisiminimais apie šio albumo gimimą. Tuomsyk dar buvau paauglė, žengdavau į kažkokiu šventumu prakvipusį mamos kambarį su per visas grindis paskleistomis nuotraukomis, laukiančiomis žodžių. Tūpdavau šalia jos per vidurį ir ganydavau akis po procesą. Dažnai buvau pirmoji teisėja ką tik užrašytoms eilutėms. Vis išlydėdavau mamą į „ekspedicijas“ po Žuvinto draustinį, kur ji tas eilutes įžiūrėdavo. Grįždavo – ir nuotraukų kilimo ritualas kartodavosi. Paskaitykite – po posmą, kaip po gurkšnį erdvės.
„Eik. Klimpk į švelnų pažado šilką,
kol pasieksi baltas lelijų šaknis.
Kol pražysi.“ (E. Kučinskaitė)“
Šias knygas galite rasti Nacionalinėje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.