Žodžio ir garso vedama

Šįkart rubrikos viešnia – viena iš jos kūrėjų ir pagrindinė visų „Bibliotekininkas renkasi“ dalyvių kalbintoja ir rašytoja Viktorija Einorė. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene kultūrinės veiklos vadybininkė, prieš išvykdama savanoriauti į širdžiai mielus Artimuosius Rytus, dalinasi savo mėgstamų skaitinių rekomendacijomis. Ir, kaip visada, nuginkluoja Viktorijos atvirumas, žodžio valdymas, jausmų tikrumas.

„Per dienas mane veda Žodis ir Garsas. Paliekant nuošaly visas asmeniškas jų formas, kurioms čia ne vieta, galiu drąsiai sakyti, kad geriausia muzika mano mintims – knyga, o geriausia knyga mano jausmams – muzika. Taip ir keliaujame. Žodį galima pagauti ir užrašyti pačiam, arba rasti, atrasti, išgirsti, pajusti paliktą kito. Rubrikoje dalinuosi tokiais radiniais.

Tahir Shah, Kalifo rūmai
Knyga, kuri voliojosi ant lentynos (lentyna net nebuvo mano). Iš nuobodulio paėmiau ją į rankas, o ji, pasirodo, klastinga: brūkštelėjo per kažkur viduje įtemptas stygas, stuktelėjo į sunkiai nusakomo ilgesio saulės rezginį ir sūkuriu įtraukė į iki šiol gyvą aistrą domėtis iš Artimųjų Rytų kilusiomis kultūromis. Per tuos keletą, o gal jau ir daug daugiau metų surijau visas lietuviškai išleistas T. Shaho knygas. Kai kurios tam tikrais aspektais tarp dantų įstrigo, bet ši ir „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ buvo sučepsėtos pasigardžiuojant. T. Shahas – Indijos afganų kilmės anglų rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas – vieną dieną nusprendė apversti savo gyvenimą aukštyn kojom (o gal pagaliau pastatyti jį į vietą) ir išsikraustė į Maroką. Ir ką jūs jam? Už tai jis jums parašė šias knygas, kuriose pasakoja apie pirmuosius savo metus Kasablankoje. Jose rasite tikrus įvykius, gyvą kalbą, ironišką, bet labai nuoširdžią svečios kultūros jaukinimosi ir visų su tuo susijusių neįprastų, komiškų įvykių istoriją.