Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap

R. Tracevskis: „Mano knygų penketukas, tapus Prezidentu, labai nepakistų“

„Kadangi tik penkias knygas išskirti yra sunku, nuo prašymo pateikti mano atmintyje įstrigusių knygų Top 5 galėčiau atsifutbolinti klasikiniu atsakymu, priskiriamu vienos Šiaurės tautelės išminčiai: aš rašytojas, o ne skaitytojas. Vis dėlto, jei gimtoji Biblioteca nazionale della Lituania prašo, greituoju būdu atsakysiu, nors po valandėlės man reikės dalyvauti Nacionalinės bibliotekos TV studijoje pokalbyje su Vygaudu Ušacku, kuris lyg ir ieško darbo viename pastate Daukanto aikštėje – girdėjau ir aš, kad atsilaisvins ten greitai vienas etatas; tos konkrečios darbo vietos aš gal irgi neatsisakyčiau, nors sąlygos knygų skaitymui toje darbovietėje yra antisanitarinės, ir ten mano Top 5, galbūt, labai nepakistų“, – pasakė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento Vadovybės informacijos skyriaus išorinės informacinės aplinkos vyriausiasis tyrėjas Rokas Tracevskis.

Rokas Tracevskis

Knygos viršelisAlexander Stille, Benevolence and Betrayal
Šią knygą „Geranoriškumas ir išdavystė“ man padovanojo buvęs JAV finansuojamo „Laisvės radijo“ rusų redakcijos bendradarbis, gerai lietuviškai kalbantis (nors ir grynas italas, neturintis jokių genetinių ar šeimyninių sąsajų su Lietuva) Milano universiteto (jo Baltijos skyriaus narys-korespondentas esu ir aš) politologijos ir istorijos profesorius Alessandro Vitale, su kuriuo susipažinau per keletą renginių Italijoje, kai viena San Marino Šviesiausiosios Respublikos (toks yra oficialus šios šalies pavadinimas) leidykla ėmė leisti mano knygas Italijos rinkai. Knygoje „Geranoriškumas ir išdavystė“ aprašomas penkių Italijos žydų šeimų likimas, valdant fašizmo ideologijos krikštatėviui Benito Mussolini. B. Mussolini savo valdymo pradžioje  –  kitaip nei jo jaunesnysis (pagal chronologiją) ideologinis brolis Adolfas Hitleris – nebuvo antisemitas. B. Mussolinio viena iš meilužių, žydė, padarė gerą karjerą fašistinės Italijos valstybės aparate, apie kurią knygoje irgi užsimenama. Vienas iš knygos herojų (visi knygos herojai yra realūs, knygoje pateiktos jų nuotraukos), Italijos žydas, dalyvavo 1922 m. Italijos juodmarškinių marše į Romą ir buvo apdovanotas už tai paties Dučės; vėliau, dėl augančios Vokietijos įtakos atsirandant ir didėjant Italijos valstybiniam antisemitizmui, šis knygos herojus, net ir persekiojamas dėl savo kilmės, lieka ištikimas fašizmo idėjoms ir Dučei; galiausiai jam tenka bėgti į Šveicariją, bet pakeliui jį sugauna naciai ir nužudo. Kitas knygos herojus, Italijos žydas, gamina falsifikuotus asmens dokumentus fašistų persekiojamiems asmenims, o po karo jis tokius asmens dokumentus gamina ir persekiojamiems buvusios fašistų partijos nariams. Du knygos herojai, tėvas ir sūnus, karui besibaigiant patenka į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, kur mato daugelio kalinių nužmogėjimą – kalinių tarpusavio solidarumo nėra, o yra daugelio kalinių noras būti panašiems į kankintojus: radę vokiškos uniformos atplaišą, įsisiuva į kalinio drabužius, nors tai ir griežtai draudžiama – įdomi medžiaga ir psichologams. Knygoje, žinoma, yra pasakojama ir apie antifašistus bei žydų gelbėjimą. Knygos autorius Alexandre Stille gal ir būtų susilaukęs kaltinimų antisemitizmu iš ypatingai stropių politinio korektiškumo sergėtojų, bet jis yra žydų kilmės; knyga susilaukė Los Angeles Times knygų premijos ir liaupsių The New York Times laikraštyje. Ši knyga atskleidžia, kad realus gyvenimas yra daug spalvingesnis nei istorijos vadovėliuose pateikiama schematinė medžiaga.

Knygos viršelisS. C. Rowell, Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345
Kembridžo universiteto leidyklos išleisto originalo pavadinimas Lithuanian Ascending, išvertus iš anglų kalbos, yra „Lietuviškas [lietuvių; Lietuvos] pakilimas“, bet lietuviai mėgsta viską nusentimentalinti ir pridėti visokių valstietiškų „ūkų“ (pvz., Emiro Kusturicos filmas, serbiškai pavadintas Crna mačka, beli mačor, t. y. „Juoda katė, baltas katinas“, Lietuvoje buvo rodytas pavadinimu „Morčius, arba katytė juoda, o katinas baltas“). Gerai, kad bent šios S. C. Rowell‘o knygos pavadinimo paantraštės „Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345“ nesudarkė. Knygoje yra virš 300 puslapių, bet perskaičiau per pusantros dienos. Dauguma Lietuvos istorikų nemoka rašyti tokių lengvai skaitomų tekstų – skaitant jų tekstus, galima taip stipriai užmigti, kad jokie dekabristai nepažadintų (nors Gerceno atveju jiems ir pavyko). Gal kai kuriems Lietuvos istorikams S. C. Rowell‘as yra pernelyg didelis Lietuvos patriotas. Didesnis nei patys lietuviai, bet taip užsieniečiams kartais atsitinka, ypač vedus lietuvę. Knyga apie tuos laikus, kai Vilnius kontroliavo daugiau rusų žemių nei Maskva. Ir apie Gediminą. Didįjį kunigaikštį ar karalių, kaip jį vadino Vakarai (daugelis tautų vadina savo valdovus karaliais, nors jie ir negavo karūnos iš popiežiaus). Neatsimenu, kad būčiau aptikęs kokių nors nesąmonių šioje knygoje kitaip nei, pvz., visų – nuo Radosławo Sikorskio žmonos Anne Applebaum iki oficiozinių Lietuvos lenkomanų – garbinamoje Norman‘o Davies‘o knygoje „Europa: istorija“, kurioje faktinių klaidų yra gausu (nors kiekvienas lietuvis turėtų žinoti, kad Lenkija pateikė ultimatumą Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo 1938 m., o ne, kaip rašo N. Davies‘as, 1939 m.; Vokietija neatakavo Klaipėdos krašto 1939 m., o tiesiog pasiėmė, Lietuvai sutikus nusileisti Vokietijos ultimatumui; JAV istorikas Theodore‘as K. Rabb‘as, rašydamas recenziją The New York Times, faktinių klaidų priskaičiavo po keletą ar net keliolika „kas antrame“ N. Davies‘o knygos puslapyje, todėl tos knygos iki galo skaityti net nebenorėjo). „Europą: istoriją“ dėl jos įspūdingos apimties laikau namuose kaip šaltąjį ginklą. Beje, šiek tiek apgindamas N. Davies‘ą, galiu pasakyti, kad ir jis irgi sugeba rašyti lengvu stiliumi, bet ši daina ne apie jį.

Knygos viršelisRokas Tracevskis, The Real History of Lithuania in the 20th Century
Autorių šiek tiek pažįstu. Gal net kadaise tame pačiame renginyje esame (valstiečiai, neskaitykite) gėrę. Knygoje dar 2013 metais aprašyta daug dalykų, kuriuos viena TV laida istorinėmis temomis pateikia Lietuvos žiūrovams kaip negirdėtas sensacijas. Knyga parašyta nebloga anglų kalba (dauguma visokių Vilniaus universiteto paruoštų anglų kalbos specialistų į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų tetinka Rusijos ar Lenkijos rinkoms, nes tik ten jų Soviet English, jų pažodinis vertimas yra suprantamas vietiniams gyventojams, o tikroji anglų kalba reikalauja visai kitokių kalbinių konstrukcijų ir kitokio mąstymo).

Knygos viršelisJohn Updike, Couples
Šią knygą skaičiau 1991 m. tarp bėgiojimų prie Aukščiausiosios Tarybos, t. y. per barikadmetį, todėl ir atsimenu. Be to, tik perskaitęs šią knygą, supratau, kad jau galiu laisvai skaityti angliškai. Sexy knyga. Dar viena knyga, teigianti, kad gyvenimas – tai 50 pilkos spalvos atspalvių. Kiek atsimenu, daug ten šeimyninių dramų dėl simpatijų herojams, esantiems už šeimos ribų. Kartais iš nostalgijos Beniliuksui, kur anksčiau gyvenau (daugiausia LDK, t. y. Liuksemburgo Didžiojoje Kunigaikštystėje; Lietuvos kalbinykai taisytų į „Hercogystėje“, nors šioje LDK vokiečių, kaip ir vietinė germaniška liuksemburgiečių, kalbos oficialiems rašytiniams dokumentams yra mažai vartojamos; tam yra prancūzų kalba: Grand-Duché de Luxembourg), pavartau Lonely Planet gidą Belgium & Luxembourg: ten parašyta, kad belgas Georges‘as Simenon‘as, mano vaikystėje mėgtų detektyvų rašytojas, viešai skelbėsi turėjęs 10 000 moterų, nors jo antroji žmona teigė, kad tas skaičius yra tik 1 200; iš vieno per TV5Monde matyto dokumentinio filmo žinau, kad ši šeima gyveno gana laimingai – gal todėl, kad G. Simenon‘as lankė daugiausia atitinkamame ekologiškame versle dirbančias profesionales, todėl ir problemų nebuvo kaip romane Couples, atspindinčiame situaciją anglosaksiškoje kultūroje, kuri yra labiau puritoniška.

Knygos viršelisWilliam Kennedy, Ironweed
Romanas apie bomžus. Lietuvos tariamai krikščioniškoje visuomenėje trūksta užuojautos likimo nuskriaustiems (lietuviai mano, kad krikščionybė – tai kažkas apie draudimus, o prieš 2 000 metų gyvavusios gėlių vaikų kompanijos Vadovas, kitaip nei vėliau karys Mahometas, daugiausia akcentavo artimo meilę). Šis romanas tokią užuojautą skatina. Knygos autorius pagal šį savo romaną parašė ir scenarijų to paties pavadinimo filmui. Mano turimas romanas yra iliustruotas to filmo nuotraukomis. Tame filme Jack‘as Nicholson‘as ir Meryl Streep vaidino pagrindinius vaidmenis. Na, Jack‘o Nicholson‘o geriausi laikai jau praeityje, o Meryl Streep vis dar yra labai gera aktorė, nors realiame gyvenime ji nėra ypatinga asmenybė – jei jau kalbame apie jos amžiaus kategorijos aktores, Catherine Deneuve, turinti drąsos viešai protestuoti prieš visokias prievarta brukamas feministinio ir leftistinio fundamentalizmo radikalias formas, mano reitinge yra aukščiau.

Daugumą šių knygų galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.

Artimiausi renginiai