Menkavertė literatūra tiek pat nesveika, kaip ir saldainiai

„Knygas skaitau, tačiau, kaip ir M. Prousto senelė, įsitikinau, kad menkavertė literatūra tiek pat nesveika, kaip ir saldainiai“, – taip pasakojimą apie skaitomas knygas pradėjo Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas Vytautas Gudaitis. Mūsų pašnekovas pasirodė nuo jaunumės esąs tikras knygų gurmanas. Pirmoji savarankiškai, dar iki mokyklos jo perskaityta knyga – „Pasaka apie carą Saltaną“. „Iki šiol moku mintinai: „Prie miško ąžuolas žaliuoja...“ Ilgai saugojau, bet, deja, taip ir neišsaugojau.“

Šios dienos rubrikos „Bibliotekininkas renkasi“ svečias įsišnekus atvirai dėstė, kad jį nuliūdino vieno portalo surengti geriausiųjų šimtmečio knygų rinkimai. V. Gudaičio nuomone, lietuvių literatūra negausi, tad iš mūsų mažos tautos literatūros nevalia mėtyti praėjusio šimtmečio klystkeliuose pasiklydusių autorių. Juk  šiandieniniams skaitytojams turėtų būti svarbūs ir tie, kurie tiesė jai taką, ir tie, kurie tuo taku ėjo ir eina. „Man labiausiai įstrigę Žemaitė, J. Biliūnas, Maironis ir S. Nėris. Taip pat P. Cvirkos „Žemė maitintoja“ ir novelės, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, B. Sruogos „Dievų miškas“, J. Baltušio „Parduotos vasaros“ ir „Sakmė apie Juzą“, J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, Just. Marcinkevičiaus ne tik draminė trilogija, bet ir poezija. Dar M. Katiliškis ir B. Radzevičius...“ O R. Granausko „Duonos valgytojai“ ir „Gyvenimas po klevu“, pašnekovo įsitikinimu, – išskirtiniai mūsų literatūros šedevrai. „Daugelį klasikų esu skaitęs per anksti, bet dabar kartodamas juose randu tai, ko anksčiau neįvertinau ar nesupratau.“ V. Gudaitis sakėsi dėl šios priežasties dažnai paskaitinėja ir užsienio autorius: Ch. Dickensą, F. Dostojevskį,  J. Londoną, E. Hemingway’ų, E. M. Remarque’ą, R. Oldingtone’ą, A. Moravią, S. Maughamą. „Šias knygas turiu namuose, ten nėra bibliotekose taip puoselėjamos tvarkos, bet jos visada šalia.“ O šiuolaikinę literatūrą mūsų pokalbininkas tik pavartąs, mat čia, jo žodžiais, „viskas per daug atvira, tiesmukiška, storžieviška, erzina dažnos korektūros, stiliaus ir gramatikos klaidos, plytos svoris ir formatas. Be to, jose nepalikta vietos vaizduotei.“

V. Gudaitis pasakojo pastaruoju metu skaitantis ir biografines knygas (kai ką jau kelintą kartą). „H. Perruchot – apie impresionistus (nors iliustracijų kokybė ir pasibaisėtina), A. Mourois ir A. Lanoux – apie didžiuosius prancūzų literatūros klasikus. A. Lanoux knyga apie Zolą, manyčiau, – tikras šio žanro šedevras. Stebina ir džiugina muziejininkės ir poetės A. Ruseckaitės knygos apie Maironį, Žemaitę ir Vyt. Mačernį – tai bene pirmieji biografinio žanro patraukliai parašyti romanai lietuvių literatūroje.“ Pašnekovo vertinimu, šiuo metu jau gana gausiai leidžiama ir memuarinė literatūra. Jis skaito „ne tik daug Lietuvos kultūrai ir mokslui davusių M. Rolnikaitės, Vyt. Jakelaičio (taip pat verta dėmesio ir jo knyga apie  J. Banaitį, ilgametį kultūros ministrą), L. Šepečio, A. Merkio, R. Rimantienės ir kt. atsiminimus, bet ir savo „nuopelnus“ besistengusių išryškinti (pernelyg neiškreipiant tiesos – tiesiog nutylint) V. Areškos, J. Januičio, V. Čepaičio, V. Kubiliaus (dienoraščiai), J. Baltušio (dienoraščiai „Pergalėje“), Alf. Bieliausko knygas.

O I. Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“, U. Eco „Rožės vardas“, K. Paustovskio „Aukso rožė“ padėjo rubrikos svečiui galutinai įsitikinti profesijos pasirinkimo teisingumu. Kolegoms V. Gudaitis siūlytų įsiskaityti Nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros departamento rūpesčiu išleistą E. Teixidoro knygelę „Skaitymas ir gyvenimas“.  Sielai ir gyvenimui praskaidrinti, pašnekovo manymu, labiausiai tiktų šis penketukas:

Axel Munthe. Knyga apie San Mikelę 
Tai ir gydytojo užrašai, ir drauge autobiografinės, dažnai žaismingos novelės apie žmogaus taurumą, meilę grožiui ir užuojautą viskam, kas gyva. A. Munthe pripažįsta, „norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus“.