Kuklaus žmogaus nekukliai ilga knygų lentyna

„Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis“, – ši Cicerono sentencija pirmiausia atėjo į galvą, pakalbinus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Aptarnavimo skyriaus bibliotekininkę informacijos išteklių fondui formuoti Eglę Gudonytę.

Rubrikos „Bibliotekininkas renkasi“ šios dienos viešnia jaunatviška, charizmatiška ir kaip reta kukli. Apie savo mėgstamas knygas ir santykį su jomis kalbėjo trumpai. „Prisipažinsiu – nesu ypač greitai ir ypač daug perskaitantis žmogus. Ir kai mintyse susidėlioju menamą dar norimų skaityti knygų lentyną, ji nusidriekia į tolybes ir man svyra rankos. Esu labai išranki – jei nepatinka pasakojimo maniera, frazės muzikalumas, kalbos turtingumas, minties originalumas, nebeskaitau. Tiesiog imuosi kitos knygos.“

O kad jau ir pati yra išleidusi porą knygų ir galbūt ruošiasi ir daugiau parašyti, Eglė nutylėjo. Todėl įterpiame savo trigrašį ir pristatome, kad 2013 metais „Minties“ leidykla išleido pirmą E. Gudonytės knygą – dokumentinį romaną „Karta nuo Sibiro“. Pernai rudenį pasirodė ir antra autorės knyga „Atversta ir apversta“ apie šiųdienius moteriškumo kelius ir klystkelius. Ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Paklausta, gal jau pakeliui ir trečia knyga, rašytoja sakė: „Dabar skaitymo priepuolis. Kai pripuls rašymo priepuolis, tęsiu jau pradėtą trečiąjį romaną.“

Apie savo išrinktų knygų penketuką E. Gudonytė paaiškino paprastai: „Nepaisant tos menamos begalinės „privalomosios“ lentynos, kai kurioms knygoms teko privilegija būti perskaitytoms bent porą kartų. Štai keletas iš jų:

Henry David Thoreau. Voldenas, arba Gyvenimas miške
Knyga – manifestas. Knyga apie prasmingus gyvenimo pasirinkimus. „Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau“, – sako H. D. Thoreau. Nežinia, gal ši knyga į mano rankas pateko tiesiog tinkamą minutę. O gal dėl to, kad esu gamtos žmogus (vardas įpareigoja!) – gyvenimas miške man nuo mažens yra svajonių gyvenimas… Galiu uostyti tą viršelį ir jis yra gaivus: spygliuočiai, ištirpęs sniegas. Taigi, „Voldenas“, sukęs apsukęs, vis patenka tarp knygų, kurias kam nors rekomenduoju, dovanoju. Primygtinai. Kaip kokia mokytoja… Vien ko vertas įvadinis knygos vertėjo Rolando Pavilionio straipsnis, pavadintas „Būti reiškia nepaklusti absurdui“. Būtina perskaityti.