Dovilės Ivanovienės skaitiniai be meilės romanų

„Meilę reikia patirti, o ne apie ją skaityti“, – linksmai šypsodamasi teigia Nacionalinės bibliotekos Paslaugų departamento Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Dovilė Ivanovienė įsileisdama į savo skaitymo patirčių laboratoriją.

 „Mano santykis su knygomis visą gyvenimą buvo artimas, tačiau jis kito, kaip kinta meilės jausmas ir suvokimas skirtinguose žmogaus amžiaus tarpsniuose. Dar mokyklos laikais knyga buvo raktas į tobulėjimą, priemonė, kuri padėjo išmokti gražiai dėlioti mintis ir tinkamai parinkti žodžius. Juk ne veltui sakoma, kad žmogus, norėdamas mokėti rašyti, pirmiausia turi skaityti. Studijuojant bibliotekininkystę ir viešuosius ryšius su visuomene knygos buvo nuolatinės palydovės, padėjo semtis naujų žinių. O šiandien... Šiandien man knyga – tai kelionė dar neištirtais takais, ramybės uostas, atsipalaidavimo būdas ir malonumas, kuris įkvepia, sužadina fantaziją ir nuveda į gilesnius apmąstymus. Koks bus mano santykis su knyga dar po dešimtmečio? Nežinau, tačiau esu tikra, kad ši ilgametė draugystė niekur neprapuls“, – nuoširdų pasakojimą apie savo patirtis kelyje į skaitymo malonumą pradeda  Dovilė.

„Nesu ištikima vienam žanrui ir stačia galva nepuolu į diskusijas, kurios knygos geresnės ir vertingesnės, duoda daugiau naudos, plečia pasaulėžiūros ribas, o jei reikia, ir širdį paglosto. Kiekviena knyga savotiškas vaistas sielai, o estetinis skonis išugdomas su kiekvienu perverstu knygos puslapiu. Svarbiausia, kad knygos rastų savo skaitytojus. Tad mano namų bibliotekėlėje galima rasti beveik visko: lietuvių rašytojų kūrinių, didžiosios užsienio autorių klasikos, filosofijos, fantastikos, istorijos, trilerių, saviugdos knygų... Tiesa, yra viena išimtis. Tai – meilės romanai. Tikiu, kad meilę reikia patirti, o ne apie ją skaityti“, – ir, žinodama, kad apie skaitymo malonumą reikia kalbėti irgi su malonumu, taigi trumpai, D. Ivanovienė pristato savo rekomenduojamų skaitinių penketuką.

Oscar Wilde. Doriano Grėjaus portretas
Pirmą kartą šią knygą perskaičiau dar mokykloje, studijų metais mūsų keliai ir vėl susikirto, o šiandien jau nebegaliu pasakyti, kiek kartų su Dorianu leidomės į kelionę po žmogaus sielos gelmes. Doriano Grėjaus portretas – tai savotiškas šiuolaikinės visuomenės atspindys, kai dėmesys sutelkiamas į pseudovertybes, užgožiančias tikrąjį gyvenimo grožį. Puiki knyga, kuri kiekvieną kartą atsiskleidžia vis kitokiomis spalvomis.