2018 m. gruodžio 11 d.

Nacionalinėje bibliotekoje diskutuota apie kultūrinę diplomatiją

„Aš niekur nematau programos ar strategijos, kaip apsaugoti mūsų dvasinius okeanus su jų fauna ir gyvybe“, – tarptautinėje konferencijoje „Nacionalinės bibliotekos vaidmuo kultūrinės diplomatijos lauke“ sakė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis ir pasiūlė renginius tokia plačia ir aktualia tema organizuoti jei ne kas savaitę, tai bent kartą per mėnesį.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos nacionaline UNESCO komisija surengė tarptautinę konferenciją kultūrinės diplomatijos tema. Pasaulyje nėra visuotinai priimto kultūrinės diplomatijos apibrėžimo, tačiau, ko gero, visos pasaulio valstybės savo praktikoje naudoja tokią diplomatinę priemonę.

Kaip sakė vienas iš tarptautinės konferencijos iniciatorių, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, tokie forumai naudingi tiems, kas turi drąsių tikslų, yra atviri bendradarbiauti, o informacijos mainų platforma gali puikiai prisidėti prie naujų idėjų ir projektų gimimo. „Nacionalinė biblioteka savo daugiabriaunėmis veiklomis ir įvykiais tapo labai intensyvia ne tik informacine, bet ir visuomenine, kultūrine erdve. Mus džiugina naujas vaidmuo – išsiveržę iš klasikinio, tradicinio bibliotekos lauko mes tampame puikia vieta vienyti, socializuoti, šviesti ir komunikuoti. Tai ir yra vienas iš pagrindinių kultūrinės diplomatijos tikslų“, – sakė prof. dr. R. Gudauskas.

Profesoriui antrino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius Rytis Paulauskas. Patyręs diplomatas pabrėžė, kad kultūrinės diplomatijos paskirtis – siekti suartėjimo, nutiesti tiltus dialogui net ir su labai sudėtingais partneriais. „Martyno Mažvydo biblioteka tampa panaši į Jungtinių Tautų būstinę Ženevoje – abi tapo labai intensyviomis aikštelėmis kultūriniams, visuomeniniams ir politiniams įvykiams. Biblioteka turi labai daug efektyvaus veikimo ir partnerystės gerosios praktikos pavyzdžių, nors kultūrinė diplomatija yra ilgo ir lėto proceso dalis“, – sakė R. Paulauskas.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė Asta Junevičienė išskyrė konferencijos temos aktualumą šiandieninėje Lietuvoje ir pasaulyje. „UNESCO ir viso pasaulio valstybėms dabar reikia kuo daugiau įrankių, kurie kelia pasitikėjimą, suartina, padeda geriau pažinti vieniems kitus. Tai prisideda ir prie valstybių vertybinių tikslų sklaidos, ir prie taikos ir saugumo palaikymo“, – gausių vaisių naujų projektų ir iniciatyvų pavidalu kultūrinės diplomatijos lauke linkėjo A. Junevičienė.

Pagrindinius konferencijos pranešimus skaitė dr. Melissa Nisbett, Londono karališkojo koledžo vyresnioji lektorė, dėstanti kultūros politikos, kultūrinės diplomatijos, „švelniosios galios“, kultūrinio turizmo, kultūrinės demokratijos dalykus, ir dr. Marius Lukošiūnas, diplomatas, UNESCO Komunikacijos ir informacijos sektoriaus programų specialistas.

Dr. M. Nisbett pranešime „Kultūrinė diplomatija: naujausi pokyčiai ir išmoktos pamokos“ pristatė Jungtinės Karalystės patirtis šioje srityje. Daugiau nei dešimtmetį kultūrinę diplomatiją tyrinėjanti mokslininkė pastebėjo, kad šiuo metu turtingosios pasaulio valstybės išdidžiai pristato savo švelniąsias, minkštąsias galias (angl. soft power), kultūrinė diplomatija lyg ir tapo nebe tokiu madingu terminu. „Nėra taip svarbu, kaip tai vadinti, svarbiau, kaip keičiasi žmonių požiūriai ir nuomonės. „2008-aisiais mano atliktas tyrimas, kuriame nagrinėjau Didžiosios Britanijos nacionalinių institucijų kultūrinės diplomatijos veiklą ir poveikį, buvo pristatytas Britanijos Parlamente. Tuomet buvo vienbalsiai nutarta padidinti šešioms svarbiausioms nacionalinėms kultūros institucijoms finansavimą milijonais svarų. Po tyrimo kultūrinei diplomatijai sugrįžo politinis dėmesys, Jungtinė Karalystė nusistatė savo darbotvarkę ir dabar kultūrinei diplomatijai skiriama iki milijardo svarų. Politikai gerai išmoko pamokas, kad svarbu yra išsiskirti, būti matomais lyderiais, įtvirtinti savo galią (angl. stand out) ir pasiekti, užmegzti ryšius, paskatinti bendradarbiavimą (angl. reach out)“, – apie Britanijos vyriausybės norą užmegzti kuo daugiau ryšių su pasauliu ir daryti savo įtaką pasakojo dr. M. Nisbett.

Dr. M. Lukošiūnas pranešime „Išraiškos ir spaudos laisvė kaip svarbi kultūrinės diplomatijos ir tarptautinių santykių dalis“ gilinosi į žiniasklaidos vaidmenį kultūrinėje diplomatijoje, pristatė naujausius UNESCO tyrimus, ataskaitas ir iniciatyvas apie spaudos ir žiniasklaidos laisvę pasaulyje, siūlė stiprinti Lietuvoje kultūrinės ir medijų diplomatijos platformą. „Nacionalinė biblioteka, kitos kultūros institucijos kartu su visuomeniniu transliuotoju, internetu gali sukurti neįtikėtiną sinergiją. Kai lauke atsiranda tokie stiprūs ir įtakingi žaidėjai, galima pasiekti įspūdingų rezultatų“, – sakė dr. M. Lukošiūnas.

Į pokalbį prasmingai įsiliejo ir prof. V. Landsbergis. Jis sakė, kad tema – kultūrinės diplomatijos veikla mūsų lauke – labai plati ir trijų valandų konferencija – tai tik trumpas apsižvalgymas. Profesorius pasiūlė pokalbius tokia tema rengti jei ne kas savaitę, tai bent kartą per mėnesį, ir taip, kad jaunimui tai taptų aktualiu ir įdomiu renginiu, nes kultūrinė diplomatija – ypatingos reikšmės dalykas, tai diplomatija per kito pažinimą. „Šią naktį bandžiau suvokti, kas yra ta kultūrinė diplomatija. Kai buvau jaunas, buvo tokia liaudies diplomatija. Tada, kai bendravo žmogus su žmogumi, tauta su tauta, apeinant valdžios struktūras. Kai ginkluota rezistencija buvo palaužta, mums liko kultūrinė rezistencija. Apie tai kalbėjo ir partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Kultūra byloja dvasinio gyvenimo tiesą ir tiesos ginklu reikia kovoti prieš pavergimą. Buvo tik vienas, kuris pasakė: „Aš esu Tiesa.“ Bet jį nukryžiavo ir niekas daugiau nedrįsta to pakartoti... Aš niekur nematau programos, kaip apsaugoti dvasinius okeanus su jų fauna ir gyvybe“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.

Diskusijos moderatorius rašytojas ir žurnalistas Rytis Zemkauskas kultūrinės diplomatijos termino apibrėžties paieškas palygino su džiazu: „Kai Louiso Armstrongo paklausė, kas tai yra džiazas, jis sakė, kad tikrai šito nežino, tačiau, kai tik išgirsite jį skambant, jūs tikrai žinosite, kad tai yra džiazas, atsakė žymusis džiazmenas.“

Diskusijoje įžvalgomis apie tai, kaip savo kultūros diplomatiją konstruoja Vokietijos ir Lenkijos valstybės, dalijosi Goethe’s instituto vadovas Detlefas Gericke’as ir Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis. Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Daina Urbanavičienė sakė, kad nacionalinės įstaigos yra labiausiai matomos, jos yra stipriausios ir gali realizuoti pačius sudėtingiausius tarptautinius projektus, tačiau prelegentė pasigedo sistemingo kultūrinės diplomatijos formavimo, planavimo ir didesnio valstybinio finansavimo. „Valstybės indėlis į kultūrinę diplomatiją yra mažesnis, nei Kultūros taryba skiria lėšų kultūros projektams“, – apgailestavo D. Urbanavičienė.

Konferencijoje buvo siūloma inicijuoti ilgalaikės valstybinės kultūrinės diplomatijos strategijos sukūrimą, mokytis lanksčiai transliuoti partnerystę, naudotis Užsienio reikalų ministerijos patirtimi ir gebėjimais, kultūrinės diplomatijos skaidai ir reikšmingumui sustiprinti pasitelkti žiniasklaidą, organizuoti praktikų ir akademikų patirties mainus kultūros lauke, prisiminti, kad kultūrinė diplomatija prasideda savo namuose ir iš ten keliauja į pasaulį.