2020 m. lapkričio 18 d.

Pokalbis apie retoriką ir jos vaidmenį šių dienų pasaulyje

Naujausiame Kalbos klubo susitikime atsigręžiama į antiką ir jos sąsajas su nūdienos pasauliu. Tiksliau, išskirtinis dėmesys skiriamas retorikos menui ir jo svarbai, kaitai skirtingais istoriniais laikotarpiais, vaidmeniui šių dienų visuomenėje. Apie iškalbos meną diskutuoja Vytauto Didžiojo universiteto lotynų kalbos lektorius, vertėjas, Martyno Mažvydo premijos laureatas, išvertęs Kazimiero Simonavičiaus (Semenavičiaus, Semenovičiaus) veikalą „Didysis artilerijos menas“, Sigitas Lūžys ir Kalbos klubo sumanytoja, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja Jolanta Zabarskaitė.

Senovės graikai ir romėnai retorikai skyrė išskirtinį vaidmenį. Vėliau įvairiais laikotarpiais šis menas išgyveno pakilimus, juos keitė nuosmukiai. Kalbos klubo pašnekovai kelia klausimą, ką retorika reiškia šiomis dienomis. Ar išliko klasikinė retorikos samprata, o gal atsirado postmoderni retorika? Ir apskritai, ar XXI amžiuje bereikia retorinių gebėjimų? Galbūt klasikinę retoriką gali sėkmingai pakeisti viešųjų ryšių kalbinės strategijos? Pasak J. Zabarskaitės, kartais net filologinėje aplinkoje retorika painiojama su stilistika arba vadinamuoju viešuoju kalbėjimu. 

S. Lūžys dalijasi mintimis, kad retorikos sampratoje esminiai žodžiai yra demokratija ir laisva visuomenė, todėl retorika klasikiniu pavidalu gali būti plėtojama tiek, kiek visuomenė yra laisva, o nesutarimus nori ir gali spręsti argumento – žodžio – galia. Pašnekovo teigimu, klasikiniu požiūriu retorika – įtikinėjimo žodžiu menas, o pagrindinis retorikos tikslas – įtikinti, paveikti klausytoją, minią žodžio galia. Pasak jo, galima kalbėti apie jos kilmę, prasmę, reikšmę, jos reikalingumą. Retorika turi sąsajų su teise, literatūra, istorija, o oratorių galime sutikti įvairiose gyvenimo plotmėse. „Be įtaigaus žodžio, gebėjimo mokyti, džiuginti, paveikti mes neįsivaizduojame literatūros, įtaigios lektūros“, – svarsto S. Lūžys. Tiesa, pašnekovo teigimu,  reikėtų nepamiršti, kad retorika – tai ne tik menas pasakyti. Tai taip pat ir gebėjimas suprasti, įteigti, priimti ir šio laisvo žodžio meno reikia mokytis. Retorikos mokymasis – tai žmogaus, jo gebėjimų ugdymas ir tas ugdymas neįmanomas remiantis vien taisyklėmis.

Retorikos menui reikia pasirengimo, kalbos subtilybių, taip pat išmanyti įvairius kontekstus. J. Zabarskaitė svarsto, kad diskutuojant apie retoriką galima kalbėti apie kalbos raiškos kokybę, o ne kiekybę, taiklųjį šūvį kaip artilerijos mene. Pasak mokslininkės, XXI amžiuje daug kalbama apie viešąjį kalbėjimą, viešojoje erdvėje regime daugybę mokymų, kursų, viešojo kalbėjimo treniruočių, tačiau kyla klausimas, ar tai tapatu retorikos menui. Ar nėra taip, kad skubantis pasaulis retoriką, kaip reikalaujančią kokybės, atmeta, nes tai nėra greitas kalbinis maistas, ar vis dėlto tai, kas įvardijama viešuoju kalbėjimu, viešojo kalbėjimo įgūdžiais, galima vadinti retorika? Kur retorika yra dabar?

S. Lūžys dalijasi mintimis, kad šiomis dienomis galima kalbėti ir apie klasikinę, ir apie postmodernią retoriką, jos sampratą. „Jei kalbame apie postmodernią retoriką, kalbame apie šiandienos komunikacijos būdus. Jai kalbame apie klasikinę retoriką šiandienos sąlygomis, turime fenomenalų dalyką. Tos klasikinės retorikos reikia ieškoti“, – dėmesį atkreipia S. Lūžys. Pasak jo, žmonės tampa vis nelaisvesni kalbėti ir klasikinė retorinė kalba dabar vargiai įmanoma. Pasak jo, šiomis dienomis vengiama ką nors tiksliai įvardyti, nes tuoj pat kas nors pasakys, kad taip kalbėti nedera. „Turime laisvą žodį, bet jis kaip niekada nelaisvas“, – mintimis dalijasi pašnekovas. Dar Sigitas Lūžys įvertino mūsų politikų retorinius gebėjimus, kiek stiprūs yra lietuvių kalbos raumenys ir kitus įdomius dalykus.

Visas pokalbis vaizdo įraše:

Kitus Kalbos klubo vaizdo įrašus galite peržiūrėti Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanale.