Parengtas edukacines lėlių teatro programas galima naudoti dirbant su moksleivių grupėmis. Praktinėje dalyje rasite išsamius, vaizdine medžiaga paremtus, lėlių gamybos aprašymus, pagal kuriuos galima pasigaminti šėšėlių teatrą, pirštinines lėles ar mirioramas.
Šešėlių teatras
Tradiciškai šešėlių ekranas statomas taip, kad būtų šiek tiek palinkęs į žiūrovus – tada ant jo geriau matyti personažų siluetai ir apšvietimas, nes šviesos šaltinis įtaisomas iš galo – aukščiau ekrano ir vaidintojo galvos. Personažų siluetai dažniausia kerpami iš popieriaus ar plonesnio kartono (taip pat ir iš peršviečiamo spalvoto celiulioido). Jiems valdyti (animuoti) prie nugarėlės pritvirtinama ilgesnė lazdelė ar vielutė. Tvirtinant vielutę reikėtų jos gale užlenkti nedidukę atkarpą stačiu kampu, užlenktą vietą popieriaus ar audinio juostele priklijuoti taip, kad animavimo rankenėlė laisvai kiltų aukštyn ir leistųsi žemyn, o siluetas liktų stabilus. Kuriant renginio mizanscenas (siluetų išdėstymą ekrane) dažnas pradedantysis stengiasi personažų judėjimą dėstyti tik ant apatinės ekrano linijos, lyg ant žemės, o ekrano viršus, atliekantis dangaus funkciją, lieka tuščias. Čia praverstų dailėje ir kine naudojami komponavimo būdai, nes dirbant su šešėlių siluetais įmanoma tai, ko negalima būtų padaryti kitokių lėlių teatre. Pavyzdžiui, šešėlių personažai gali vaikščioti viršutine ekrano juosta net žemyn galva, lyg ten irgi veiktų žemės trauka, arba atskiras scenas galima komponuoti ekrano centre, lyg matytume personažus iš viršaus.
Užsiėmimo eiga:
Rekomenduojamas kūrinys – Justino Marcinkevičiaus „GRYBŲ KARAS“
Pasigaminimo instrukcija: Šešėlių teatras
Šėpos teatras ir kotinės lėlės
Šėpos teatro tipas iš kitų išsiskiria unikalia širma ir itin paprasta lėlių konstrukcija. Ją sudaro tik lazdelė ir ant jos įtaisyta personažo figūrėlė. Rankoje sukiojant lazdelę lėlė dairosi, kilstelint – lėlė šokteli, stumiant stačią lazdelę – lėlė eina ir t. t. Ekspresijos judesiui suteikia laisvai pritvirtintos lėlės rankos ir kojos – stipriau suktelėjus lazdelę, išcentrinės jėgos veikiamos rankos skečiasi, mataruoja, lyg gestikuliuotų. Pati viena tokia lėlė tebūtų dailus rankdarbis, gal žaislas, tad jos sceniniam gyvenimui yra būtinas paviljonas. Šėpos paviljonas (dėžė, skrynelė, altorėlis) ypatingas tuo, kad jame širmą atstoja fiktyvios grindys (scenos planšetas). Tarp tikrų paviljono grindų (dėžės dugno) ir fiktyviųjų įkištos lėlininko rankos vedžioja kotines lėles fiktyviose grindyse įrėžtų kiaurymių takeliais. Tokiu būdu grindelės, lyg širma, slepia lėlininko rankas ir publikai leidžia matyti tik scenoje judantį personažą. Dėl to šiuos vaidinimus žiūrovas gali stebėti įsitaisęs čia pat, prie paviljono, o tai ypač tinka kamerinei namų, klasės ir bibliotekos aplinkai.
Užsiėmimo eiga:
Rekomenduojamas kūrinys – Kosto Kubilinsko „LEDINUKAS“.
Pasigaminimo instrukcija: Šėpos teatras ir kotinės lėlės
Mirioramos
Mirioramos vaizdas nebūtinai turi būti tiesiog nupieštas – galima ir aplikacijas, ir skiautinius daryti. Taip pat vienas iš būdų yra piešti istorijas ant plonesnio popieriaus, į kurį iš galo nukreipus šviesos šaltinį galima išgauti netgi švytintį vaizdą. Ruloninį popierių, kuris reikalingas vientisiems vaizdams rodyti, galima ir pasidaryti (pavyzdžiui, suklijavus atskirus popieriaus gabalėlius į vieną), ir, be abejo, įsigyti kanceliarinių prekių ar statybinių medžiagų parduotuvėje. Ypač tinkami rudo vyniojamojo popieriaus rulonai, naudojami statybų metu norint apsaugoti grindis ir pan. Jie pakankamai stori, kad ant jų būtų galima piešti ir šlapiais dažais.
Užsiėmimo eiga:
Rekomenduojamas kūrinys – eilėraštis „Metų laikai“ iš Violetos Palčinskaitės knygos „NAMUČIAI NAMAI“.
Pasigaminimo instrukcija: Miriorama
Marionetės
Apskritai marionetė yra suvoktina kaip daug ramesnio pobūdžio vaidinimo įrankis nei pirštininė lėlė. Staigių judesių su ja daryti negalima, nes apriboja siūlai. Dabar marionetės, tokios, kokios jos buvo anksčiau, scenoje jau yra gana retas svečias. Marionetėmis jau vadinamos lėlės bene su keliomis virvelėmis. Marionetės žavios dėl sumažinto pasaulio modelio iliuzijos ir yra labai tinkamos norint atkurti kokį nors pasakos siužetą.
Užsiėmimo eiga:
Rekomenduojamas kūrinys – lietuvių liaudies pasaka.
Pasigaminimo instrukcija: Marionetė
Pirštininės lėlės
Tai bene pati populiariausia paskutinių kelių šimtmečių lėlių teatro rūšis. Matyt, šį populiarumą nulėmė tai, kad pirštininės lėlės yra itin susijusios su animavimu. Jos mechanizmo principas paprastas – paties lėlininko ranka. Dėl to ji atrodo labai gyva, lengvai valdoma ir animuojama.
Užsiėmimo eiga:
Rekomenduojama knyga – Vytauto Tamulaičio „SKRUZDĖLYTĖS GREITUTĖS NUOTYKIAI“
Pasigaminimo instrukcija: Pirštininė lėlė
Edukacinės programos sukurtos projekto „Lėlių teatras – kultūrinei vaikų edukacijai“ metu. Medžiaga parengta bendradarbiaujant su lėlių teatro profesionalais: Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininku ir režisieriumi Rimu Driežiu bei scenografe Julija Charsika.
Nėra artimiausių renginių
