Lietuvos nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centras balandžio 23–birželio 1 d. maloniai kviečia aplankyti TAIDOS BALČIŪNIENĖS (1925–2018) iliustracijų parodą „Saulė siuvo marškinaičius“. Paroda skiriama Motinos dienai ir Taidos Musteikytės Balčiūnienės 100-ųjų metų gimimo sukakčiai paminėti.
Šiemet minime iliustruotojos T. Musteikytės Balčiūnienės (1925 XII 03–2018 II 23) gimimo šimtmetį. Nors nuo vaikystės Taida mėgo piešti, svajojo pasekti tėčio gydytojo Petro Musteikio pėdomis, o studijavo architektūrą. Pagal jos projektus buvo pastatyti namai Vilniuje ir Kaune. Vidos Krakauskaitės pasiūlymas iliustruoti „Jaunąjį pianistą“ lėmė tai, kad šiandien T. Balčiūnienę pažįstame kaip knygų vaikams kūrėją, iliustravusią ne tik grožinės literatūros leidinius, bet ir vadovėlius, vaizdines priemones akliesiems ir kurčnebyliams, vaikų žurnalą „Genys“, diafilmus „Greitutė“, „Zuikis Puikis“, „Miško, sodo ir daržo dovanos“. Taida yra sukūrusi autorinių knygų, ekslibrisų, atvirukų, inicijavusi ir iliustravusi vaikystės kaimyno Juozo Tumo-Vaižganto „Laiško Eglutei“ leidimą. Taidos sukurtas originalias iliustracijas ir laiko patikrintas knygas, išleistas ne tik lietuvių, prancūzų, anglų, čekų, bet ir hindi, urdu ir kitomis tolimų kraštų kalbomis, galėsite pažinti Vaikų ir jaunimo literatūros centro galerijoje, 1 aukšte, o plačiau apie dailininkę galėsite išgirsti dalyvaudami kūrybinėse valandose (skirta 1 klasės mokiniams, reikalinga registracija).
Parodą „Saulė siuvo marškinaičius“ lydės kūrybinės valandos pagal dailininkės sukurtas iliustracijas:
Registracija:
Dailėtyrininkė Ingrida KORSAKAITĖ apie T. Balčiūnienę yra rašiusi:
„Į knygų vaikams iliustruotojų gretas Taida Balčiūnienė aktyviai įsitraukė XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Jos sukurtas paveikslėlių knygas vartė, skaitė ir spalvingomis iliustracijomis džiaugėsi kelios Lietuvos ir kitų šalių vaikų kartos. Ne viena knyga buvo leidžiama pakartotinai. Žaismingai iliustruotos abėcėlės padėjo mažyliams pažinti raides. Daugelis ir užaugę nepamiršo šių vaikystę primenančių knygų. Kurgi slypi jų patrauklumo priežastys? Pirmiausia tai turbūt jų artumas vaikiškai pasaulėvokai. Tiek nesudėtingi tekstai, tiek ir iliustracijų realizmas daro jas gerai suprantamas mažiesiems, atitinka pažintinių knygų vaikams bruožus. Dailininkė visada norėjusi, kad jos piešiniuose vaikai atpažintų save. Pagrindiniai T. Balčiūnienės iliustracijų veikėjai – vaikai, dažniausiai vaizduojami gamtoje, apsupti naminių gyvūnėlių ar miško žvėrelių, iš vienos iliustracijos į kitą skrendančių paukščiukų. Dailininkė piešia būdingas vaikų užsiėmimų ir žaidimų scenas, tradicinius metų laikų vaizdelius. Tradicinis ir jos pamėgtas realistinis vaiko paveikslas, nuo seno plėtojamas ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų kūryboje vaikams. Tai guvūs ir judrūs mažyliai, kurių figūrėlių proporcijose išryškintos kiek padidintos plačiaskruostės galvutės. Regis, tai vienas į kitą labai panašūs vaikai apvaliomis akutėmis, tačiau įdėmiau į juos pažvelgę matome, kad įvairi jų veido išraiška rodo vis kitokią nuotaiką, džiugius išgyvenimus ar nusiminimą, nuostabą ar išgąstį. Vyrauja, žinoma, šypsenos. Meiliai nuteikia ir iliustruotojos daugiau ar mažiau personifikuoti gyvūnai. Jie kartais primena viso pasaulio vaikų labai mėgstamus Walto Disney animacinių filmų veikėjus, tačiau nepraranda T. Balčiūnienės stiliaus bruožų. Taida yra iliustravusi Mato Grigonio, Prano Mašioto, Kazio Binkio, Kazio Jakubėno, Kosto Kubilinsko, Vinco Giedros, Aldonos Puišytės ir kitų autorių sukurtus tekstus vaikams. Įdomi viena pastarųjų jos iliustruotų knygų – Juozo Tumo-Vaižganto „Laiškas Eglutei“ (2007), kuriai dailininkė panaudojo Vaižganto rašytą laišką sesers Severijos anūkei Eglei Klimaitei. Su Vaižgantu dailininkės šeimą siejo bičiuliška kaimynystė gyvenant Kaune. T. Balčiūnienė daugiausia iliustravo vaikams skirtų lietuvių tautosakos tekstų – dainelių, eiliuotų liaudies žaidimų, žaidinimų, skaičiuočių, greitakalbių. Liaudiška, giedra tų tekstų dvasia veikė ir dailininkės stilių. Dažnoje knygutėje yra įdėtos dainelių natos, taip pat trumpi sudarytojų tautosakininkų paaiškinimai apie tą ar kitą žanrą. Ypač didelio pasisekimo sulaukė T. Balčiūnienės iliustruota liaudies dainelių „Bėgs pelytė vandenėlio“ knygutė (1966) – jos išleisti net 7 lietuviški leidimai, po 1 anglų, arabų, hindi, ispanų, persų, prancūzų, slovakų ir kitomis kalbomis. Be gamtos pasaulio, čia netrūksta ir etnografinių lietuviško kaimo buities motyvų. Ne vienoje T. Balčiūnienės iliustracijoje vaizduojami piemenėliai su banda. Lietuvių knygų vaikams paveikslėliuose piemenukas ilgainiui tapo ikonografiniu kaimo vaiko įvaizdžiu. Idiliški gėlėtoje pievoje dūdele grojančių piemenėlių paveikslai itin ryškina vaiko ir jį supančios gamtos sąsajas. T. Balčiūnienės iliustracijos pasižymi šiltu emociniu santykiu su mažaisiais skaitytojais ar žiūrovais, nuoširdžiu noru pažindinti juos su aplinkiniu pasauliu, puoselėti meilę gamtai, darbui, šeimai. Išauginusi devynetą vaikų, dailininkė iš asmeninės patirties gerai žino jų poreikius įvairiais amžiaus tarpsniais. Tuos pačius idealus įdiegė savo vaikams ir anūkams.“
Filosofė ir meno kritikė Jūratė BARANOVA
„Bandant susigrąžinti į atmintį vaikystės knygų vaizdus, ryškiausiai blyksteli du motyvai: iš Prancūzijos atkeliavęs šuo Pifas ir jauki įvairiausių putnių ir apskritaveidžių būtybių darni visata, sukurta Taidos Balčiūnienės. Įsiminiau ir dailininkės pavardę. Dailininkė atvėrė, koks jaukus ir mielas gali būti kasdienybės pasaulis, kuriame svarbi kiekviena menkutė detalė: praskrendantis vabzdys, gėlė ir gyvūnėlis šalia. Šį pasaulį tvarko patys vaikai, jie nudirba būtinus darbus. Kas pjauna žolę, kas serviruoja stalą, kur jau sėdi žaislinis meškinas ir vaikai, kai kas moko katinėlį skaityti. Šis patikimas ir jaukus pasaulis suteikia vilties. Ugdo pasitikėjimą šviesiąja pasaulio puse. Skatina įžvelgti žavesį paprastume. Moko švelnumo.“