Mėnesio tema – Kelionės į pasaulio kraštą

Kaip atrasti gerų ir įdomių knygų, kai jų tiek daug ir išties lengva pasiklysti bibliotekos labirintuose? Kiekvieną mėnesį mūsų interneto svetainėje ir „Facebook“ paskyroje rasite knygų rekomendacijas tam tikra tema ikimokyklinukams, pradinukams, jaunesniems ar vyresniems paaugliams. Siūlysime naujų ir senų knygų, prozos ir poezijos, lietuvių ir užsienio autorių.

Kelionės motyvas – archetipinis, vienas universaliausių siužetinių branduolių ir motyvų ne tik vaikų literatūroje. Kelionė išbando, ugdo, keičia, praturtina keliaujantį personažą. Be to, tokį siužetą gana paprasta vystyti, iš dalies todėl jį mėgsta rašytojai, nesunku jį suvokti ir skaitytojui. Kelionės į pasaulio kraštą metafora ateina iš mitologinio ir tautosakos diskurso ir reiškia labai tolimą, kupiną nežinomybės ir atradimų, plečiančią pasaulio suvokimo horizontus, o kartais ir egzistencinę kelionę.

Kviečiame skaityti.

 

Eglė Ratkelytė-Bylienė. „Penelapė Pasaulio Krašte“

Eglės Ratkelytės-Bylienės pasakoje „Penelapė Pasaulio Krašte“ („Žalias kalnas“) labai tradiciškai pasinaudojama archetipiniu kelionės siužetu. Pakirdusi ankstų rytą lapė Penelapė iškeliauja į Pasaulio Kraštą, apie kurį tiek daug svajojo. Žinoma, Lapė nežino, kur tas kraštas, todėl ir klausinėja visų, sutiktų kelyje – Barsuko, Vilko, Kiškio, Ūdros, Ežiuko. Barsukas pataria eiti palei upelį, Vilkas ir Ūdra irgi patvirtina šią kryptį. Lapė moka bendrauti su visais sutiktaisiais, yra paslaugi ir maloni: Vilkui padeda užbaigti statyti lieptą, Kiškiui atiduoda veidrodėlį, kuriuo šis galės sužavėti išsvajotąją gražuolę Kiškę. Pasakojimą itin papildo poetiški gamtos vaizdai. Vienas gražiausių epizodų – vakarinis susitikimas su bičiuliu Ežiuku po Liepa: „Ore tvyrantis jos žiedų kvapas akimirksniu apsuko Penelapei galvą, o burnoje, rodos, galėjai pajusti medaus skonį. Po medžiu ant storos išsirangiusios šakos sėdėjo senas Penelapės bičiulis Ežiukas. Jis turėjo mažą dūdelę ir be paliovos pūtė vis tą pačią natą“ (p. 28). „Gera čia pas tave“ (ten pat), – pasidžiaugia jau gerokai pavargusi (juk keliavo visą dieną!) Pasaulio Krašto ieškotoja. Galų gale Lapė prieina miško ežerą su didingu skardžiu, kuris ir yra, kaip paaiškina išmintingasis Erelis, jos pirmasis Pasaulio Kraštas. Bet svarbiausia – sugrįžti namo, ypač kai žinai, kad yra kas tavęs laukia (įdomi ir Penelapės vardo semantika – galima asociacija su Penelope). Gyvūnėlių pasaulis vaizduojamas gražus, jaukus ir šiltas. Nors jokių naujų tiesų ar poetinių formų neatrandama (knygos svarbiausia mintis įvardijama jos anotacijoje: „Kiekvienos kelionės prasmė yra ne kelio galas, o pati kelionė“), knyga vertinga dėl skleidžiamos harmonijos, ramybės, lėtumo, gražios, vaizdingos kalbos. Be to, knygą darniai papildo jaukios gamtinės iliustracijos, kurias nupiešė teksto autorė. Knygos visuma kažkuo primena švelnią Kenetho Grahameʼo apysakos-pasakos „Vėjas gluosniuose“ nuotaiką.

Vaikams pradinukams, 5–10 metų. 41 p.

 

Jurgita Pelėdaitė. „Ponio ir musės kelionė į pasaulio kraštą“

Į pasaulio kraštą susiruošia ir Jurgitos Pelėdaitės apysakos-pasakos „Ponio ir musės kelionė į pasaulio kraštą“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) veikėjai ponis Minis ir musė Maksė. Ponį iš aptvaro ištrūkti sukursto musė. Pasakojimo įdomumą lemia du labai skirtingos prigimties ir išvaizdos (tai nėra nauja vaikų literatūroje), bet ir labai skirtingo būdo personažai. Ponis visiems gera linkintis, taikus, abejojantis, o musė visų pirma galvoja apie save. Ji drąsi ir savimi pasitikinti, ironiška ir storžieviška. Musės Maksės personažas ryškesnis, bet tai ir dėsninga, dažnai „blogiukai“ literatūroje yra įdomesni veikėjai. Rašytojai pavyko sukurti musės charakterį – kaip žinoma, ne visus veikėjus galima laikyti charakteriais. Anksčiau aptartoje istorijoje Penelapės Pasaulio Krašto paieškos turi filosofinį poskonį – ji keliauja dėl neapibrėžtos idėjos. Šioje istorijoje kelionės tikslą gerai suformuluoja būtent Maksė: poniui ištrūkti iš aptvaro verta, nes tada laukia „Nuotykiai. Kelionės. Laisvė. Argai tai mažai?“ (p. 9). Be to, „tereikia pasiekti pasaulio kraštą. Kur pildosi visos svajonės“ (p. 10), ir ten galės išsipildyti ponio svajonė tapti tikru žirgu. Įdomu ir tai, kad abiejose knygose pasaulio kraštas siejamas su skardžio vaizdiniu:

– O kaip aš suprasiu, kad jau priėjau kraštą?

 – Kai pasaulis užsibaigia, tiesiog nebėra kur eiti. Dėl to tai ir vadinama pasaulio kraštu.

 – Tai tarsi aukšta aklina tvora? – susimąstė Minis.

 – Kvailiuk, tai ne tvora. Tai remiantis dangų skardis, o apačioj...

 – Kas?! – neiškentė Minis.

 – Jūra. O gal ir visas vandenynas. Žodžiu, vanduo, aplink vien tik vanduo. (p. 12)

Kelionės metu patiriama daug įvairių nutikimų. Tai gerai subalansuota lektūra pradinukui. Knyga bus įdomi ir kiek vyresniam vaikui. Skaitytojams patiks ir subtilios Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos, šiai dailininkei sekasi piešti gyvūnus, perteikti jų nuotaiką, vidinį pasaulį.

Vaikams pradinukams, 5–10 metų. 141 p.

 

Skomantas. „Į pasaulio kraštą ir atgal“

 „Skomanto kronikų“ apysakos yra istorinio pobūdžio, jomis skatinama domėtis Lietuvos ir istoriškai susijusių su Lietuva kraštų praeitimi, jų žmonėmis, papročiais ir gyvensena. Tai meninis langas į praeities pasaulį. Šioje serijos knygoje toliau tęsiamas pasakojimas apie viduramžius, XIII amžiaus lietuvių gyvenimą. Knygos yra nuotykinio pobūdžio, todėl gali tikėtis paauglio ir jaunuolio dėmesio.

 Apysaka nukelia į 1248 metus. Veiksmas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurinėje Azijoje bei kitose mongolų valdomose teritorijose. Žemaičių pirklys Einius iškeliauja į Novgorodą, kad ten susitiktų su savo senu draugu pirkliu Anapu ben Erachu. Atsitinka taip, kad jis atsiduria Karakarume, kur susiduria su Novgorodo kniaziumi Aleksandru, kurio palydoje buvo du pirklio Stepano Ochapkos sūnūs bei pirklio prašymu juos pagloboti sutikęs karaimas ben Erachas. Jis ir Einių įkalba keliauti drauge. Šis sutinka neįtardamas, kad šioje kelionėje atsidurs ant mirties slenksčio.

Ir šioje knygoje svarbus pasaulio krašto vaizdinys (apie tai liudija ir apysakos pavadinimas). Tik čia jis reiškia labai geografiškai nutolusias, todėl nepažįstamas ir žygeiviui pavojingas vietoves. Kaip minėta, vienas pagrindinių apysakos veikėjų žemaičių pirklys Einius atsiduria kone pasaulio pakraštyje – mongolų imperijos sostinėje Karakarume. Ir kiti personažai leidžiasi į tolimas keliones, kurios nėra malonūs pasivaikščiojimai, bet išbandymų ir nežinomybės keliai: „Kniaziaus Aleksandro laukė labai ilga kelionė – į pasaulio kraštą. Tokia, iš kokios mažai kas grįžta, ir kniazius stengėsi negalvoti apie ją <...>“ (p. 6).

Istorinė nuotykių apysaka apie Lietuvos praeitį sudomins jaunąjį skaitytoją istorine tematika, skatins kritinį mąstymą, pakvies lyginti, daryti išvadas. Svarbu ir tai, kad tokios knygos kursto vaizduotę, sykiu moko atskirti istorinę tiesą ir meninę fikciją.

Vyresniesiems paaugliams nuo 14 m. ir jaunimui. 150 p.

Knygas rekomenduoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro specialistai.