Dailės istorija remiasi praeitimi, kad ją pratęstume ar pasimokytume iš klaidų, ieškojimų kelyje. Tačiau meno mokinys turi remtis savo paieškų patirtimi. Tarsi keleivis, palikęs praeitį, žengia toliau. Ne veltui Kinijos ar Japonijos poetai ir tapytojai neužsibūdavo ilgiau nei tris dienas vienoje vietovėje, kad neprisirištų prie jos. Kelionėje pailsi protas, žvilgsnis tampa skvarbus, o teptuko potėpis – raiškus. Jeigu matai medį, visiškai susitelkti į jį, jeigu danguje pilnatis, nieko, išskyrus mėnulį, nepatiri, jei matai kalną – tampi kalnu. Todėl klajūnai menininkai atėjo iki dabarties, palikę savo meistrystės palikimą ryžių popieriuje.
Trečiojoje meno edukacijų paskaitoje „Spalva ir forma“ edukatorė Eglė Jovaišaitė teigia, jog mūsų suvokimas akimirksniu leidžia „įvertinti“ meno kūrinį. Tačiau kas lemia šį apsisprendimą? Ar tik ne kiekvieno iš mūsų istorija ir patirtis? Mokymasis rinktis tarp skirtingų spalvų, jų santykių variacijų leidžia atpažinti ir išplėsti savo galimybes. Taip keičiasi suvokimo ribos. Paprastos meno kompozicijos taisyklės apie formų, spalvų derinius išmoko nebijoti jas paneigti bei remtis savo pastangų ir patirčių autentiškumu.
Šiai pamokai reikalingos priemonės: A4 formato lapai, teptukai, vanduo indeliuose, tušas, servetėlės.
