Mediateka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC) šiais metais išleido tarptautinį pripažinimą pelniusio britų istoriko ir rašytojo Orlando Figeso knygą „Natašos šokis“ (Natasha’s Dance: A Cultural History of Russia, 2002).

Jeanas Mauclère’as (1887–1951) – XX a. pirmosios pusės prancūzų žurnalistas, rašytojas, keliautojas, daugybės straipsnių ir knygų autorius. Jo kūryba buvo populiari tarpukario Prancūzijoje. Kai kuriems jo kūriniams būdinga lietuviška tematika: mūsų šalies istorija, politika ir kasdienybė, darbai ir šventės, tautosaka, menas ir literatūra. Mauclère’as du kartus – 1925 ir 1930 m. lankėsi Lietuvoje, pažinojo nemažai lietuvių, bendravo su anuometės Lietuvos valstybės veikėjais ir politikais, žurnalistais ir kūrėjais, dvasininkais, įvairių profesijų atstovais. Kelionių po Lietuvą įspūdžius Mauclère’as aprašė knygose „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ (1926) ir „Lietuvos žmonės ir keliai“ (1931). Pirmoji iš jų pelnė Prancūzijos akademijos premiją, autoriui įteiktas ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas. Prancūzijoje ši knyga sulaukė daugybės leidimų.

Jame kalbinami skirtingų kartų ir profesijų žmonės, susiję su knygomis – nuo rimtų bibliofilų, kolekcininkų iki mokslininkų, rašytojų, knygininkų, vertėjų ir šiaip žodį mylinčių žmonių. Visiems jiems knyga – labai svarbi gyvenimo dalis. Leidinio sumanytojos siekė sužinoti, ar šiuolaikinių žmonių namuose dar egzistuoja asmeninės bibliotekos, ar jas keičia elektroniniai, garsiniai leidiniai, išmanieji įrenginiai. Kokią misiją, prasmę jie mato rinkdami knygas ar dirbdami su jomis. Kokius leidinius vertina šiame knygų ir technologijų pertekliaus amžiuje. Kaip knygos praverčia jų kasdienėje veikloje, darbuose.

Vienas labiausiai intriguojančių, paslaptimis ir mitais apaugusių KGB veiklos aspektų – agentai ir asmenys, besislepiantys už agentų slapyvardžių.

Knygoje Ireną Veisaitę (1928–2020), pedagogę, teatro kritikę, Atviros Lietuvos fondo spiritus movens, Holokausto liudininkę, žmonių ir kultūrų tarpininkę, prisimena devyniasdešimt ją artimiau pažinojusių žmonių. Tai teatro, dailės, muzikos, žodžio meno ir mokslo atstovai, istorikai, kultūros ir atminties institucijų darbuotojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, politikai, diplomatai, vadybininkai, žurnalistai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio, Jungtinių Valstijų, kitų šalių.

„Mes kovojame ne prieš, o už, – pasakys viena šios knygos herojų. – Už tuos, kuriuos mylime, už teisę gyventi savo žemėje.“

Knygoje „Manėm, kad greit grįšim“ – aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, Antrojo pasaulinio karo metais buvusiais priverstais palikti Lietuvą ir nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties trauktis į Vakarus.

Po 2020 m. suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų baltarusių visuomenė sukilo, o vaizdai iš tūkstantinių protestų apskriejo visą pasaulį. Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip tai paveikė Baltarusijos žmones?

Politika Lietuvoje dažniausiai interpretuojama vadovaujantis nusistovėjusiomis politikos analizės taisyklėmis. Tačiau komunikacinis politikos aspektas lieka nuošalėje, nors daugelis sprendimų, vertybinių pasirinkimų, taktinių ar strateginių žingsnių nulemiami būtent komunikacinių santykių. Taigi, komunikacinis politikos aspektas Lietuvoje lieka neištirtas.

„Virtus Lituana. Politinė mintis Simono Daukanto istoriografijoje“ – tarpdiscipininė mokslinė monografija, skirta politinei minčiai Simono Daukanto istoriografijoje atskleisti, pasitelkiant naujovišką šios istoriografijos perskaitymą ir analizę. Simono Daukanto politinė mintis – itin aktuali mūsų dienomis, ypač Lietuvos Herodoto požiūris į veiklaus individo ir tvarios politinės bendruomenės tarpusavio priklausomybę, jo suformuluota prigimtine teise ir teisingumu grįsto gero viešojo valdymo samprata.

Czesławas Miłoszas – Lietuvoje gimęs lenkų poetas, romanistas ir eseistas. Pasaulinio garso rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Vilniaus miesto garbės pilietis, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys. Menininko, kurio įžvalgoms, kūrybai ir gyvenimo istorijai nėra senaties termino.

Teisininkas Jokūbas Šernas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašė būdamas 29-erių metų. Lietuvos Tarybos narių amžiaus vidurkis buvo 39 metai. Vyresni nei 50 metų buvo Jonas Basanavičius ir Stanislovas Narutavičius. Kaip valstybininką jį geriausiai charakterizuoja generalinio sekretoriaus pareigos Lietuvos Taryboje, per kurio rankas perėjo svarbiausi kuriamos valstybės dokumentai. Eidamas šias pareigas 1918 m. liepos 11 d., jis pasiūlė Lietuvos Tarybai institucijos pavadinime įterpti žodį „Valstybės“.

Falsifikatų arba klastočių buvo visais laikais. Klastočių iniciatoriai ir jų siekiai, kaip ir klastojimo objektai (tiek materialūs, tiek nematerialūs), buvo labai įvairūs. Skirtingi buvo ir falsifikatoriai, tiek kalbant apie jų visuomeninį statusą, tiek apie meistriškumą. Mokslinių straipsnių rinkinys „Surasti tiesą: pagalbiniai istorijos mokslai falsifikatų tyrime" – tai siekis į falsifikatų problematiką pažvelgti per pagalbinių istorijos mokslų prizmę.

Už miesto tyrinėjimus pelnęs šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, Darius Pocevičius rašo toliau. Antroje „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalyje prisimenamas laikotarpis nuo 1965 iki 1990 m.: autorius pateikia tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį į reliktus, kuriuos mieste paliko dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai.

Šeštas Ukrainos prezidentas nuėjo ilgą kelią – nuo aktoriaus iki ukrainiečių tautos lyderio. Žmogus, pasaulio valstybių vadovų sutiktas smalsiai ir su pašaipa, tapo politiku, dabar Vakaruose pasitinkamu plojimais. Maža to, įtakingiausių valstybių lyderiai jaučiasi pagerbti, galėdami pavadinti jį savo draugu.