Mediateka

Ar galime patikėti, kad dailę reglamentuoja kelios taisyklės? Anaiptol, tačiau mokymosi procese svarbu žinoti kai kuriuos pavadinimus ir sąvokas. Taip pat – kaip kūrinys atsiranda tarsi iš neįvardytos minčių erdvės, kurios išraiška dažniausiai įgauna garsą ar formą. Paulus Klee rašė: „Aš pradedu ten, kur prasideda formos vaizdas, – nuo taško judesio.“ 

Ikonografijos studijos prie Vilniaus dominikonų vienuolyno vadovė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė tęsia pažintį su Bizantijos sakraliuoju menu. Šį kartą kalbama apie šviesos ir spalvos vaidmenį architektūroje ir tapyboje.

Modernizmo formų studijavimo kelias atvedė formų atsisakymo link. Tai matome „Fluxus“ judėjime, kuriame jungiamos įvairios meno sričių išraiškos. Šis požiūris padeda praplėsti kūrybinę mokinio sąmonę.

Mūsų meno edukacijų ciklas kviečia atpažinti sąsajas tarp skirtingų istorinių ar estetinių idėjų. Galbūt išlikimo linija nupiešta, kai dar nebuvo kalbos, nubrėžė kelią link ženklo ar raidės? Todėl žavintis P. Klee ar M. Tobey kompozicijomis, atrandame Tolimųjų Rytų kaligrafiją. H. Hartungas (Ecole de Paris abstraktaus kaligrafinio stiliaus kūrėjas) sakė, kad tai „visiškai nauja meninės išraiškos kalba, labiau tiesioginė, nei ankstesnės tapybos kalbos“.

Kas yra linija? Koks jos ryšys su realybe ir kaip ji funkcionuoja Viduramžių mene? Šiuos ir kitus klausimus kelia dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė paskaitoje „Linijos vaidmuo Bizantijos ir viduramžių Rusios tapyboje“.

„Vien tik spalva yra forma ir turinys“: kalbėjo tapytojas R. Delaunay, kuris kūrybą grindžia lūžtančio spektro sąranga. Neriant gilyn, į spalvos studijas, atrandame, kad net vienos spalvos poveikis yra neišsenkantis (mono – gr. vienas, chroma – gr. spalva). Net ir keli tos pačios spalvos toniniai santykiai, skirtingų faktūrų ir netikėtų paviršių slinktys, gali sukurti naują gyvenimą. Prisimenant J. Beuys'o akcijas, kuriose ištverti šaltį padėjo įsivyniojimas į pilkąjį veltinį. Kur čia yra spalva, ar tai yra išlikimo ritualas? Atsakymo nėra, nebent atmetus visas formas ir išankstinį „žinojimą“ prisiminti K. Malevičiaus baltą kvadratą...

Kaskart iš naujo sugrįždami tęsiame meno edukacijų ciklą, vis giliau tyrinėdami dailės kompozicijos pagrindus. VI a. kinų meno teoretikas Hsieh Ho įvardijo 6 punktus, nusakančius, kaip reikia kurti. Vienas iš pagrindinių – vidinės gyvybinės jėgos sukaupimas ir išskleidimas kūryboje.

Nenutrūkstamų meno edukacijų susitikimai kviečia atrasti naujus komponavimo aspektus. Šį kartą gilinsime ritminių ir erdvinės perspektyvos santykių pajautą. Palyginsime Kinijos tapybos meistrų bei modernizmo Europos peizažinės tapybos pavyzdžius. Ar tikrai V a. Kalvų klajūnas Kinijoje ir XXI a. Poetas iš senamiesčio nebeturi to paties juodo tušo rinkinio dėžutėje?

Kiaušininė tempera – labai plačių galimybių ir viena patvariausių tapybos technikų. Jos savybes iliustruoja pirminės žodžio tempera reikšmės (lot. tempero, temperāre) : (nu)raminti, (su)švelninti, (su)šildyti; tinkamai (su)maišyti, (su)jungti. Tai švelni, lėta ir į koncentraciją vedanti tapybos technika, sujungianti ne tik sunkiai susimaišančius kiaušinio trynį (jame yra vandenyje netirpių riebalų) ir vandenį, bet amžius ir pasaulėžiūras: Antiką ir šiuolaikybę, pagonybę ir krikščionybę.

Tęsiant meno komponavimo pagrindų studijas, verta stebėti gamtą. Meninėje kalboje dažnai tai įgauna pirminių formų derinius. Galbūt Wangui Hsi chih (Wang Xizhi, apie 307-365 m.) tai galėjo būti kaligrafija, atskleidžianti menininko valios ir energijos impulsus. Tačiau ne mažiau aktuali ir fovistų spalvinės ritmikos estetika. Ir net jeigu H. Matisseas sakydavo, kad: „Apreiškimas man visuomet ateina iš Rytų“, galima remtis savo reiškinių stebėjimo ir meninių pratybų patirtimi.

Meno edukacijos ciklas persikelia į TV studiją, kurioje tęsime pažintį su komponavimo pagrindais. Sąveikaujant Rytų ir Vakarų meninei kalbai, susiformuoja tam tikros estetinės idėjos. Jų studijavimas padeda išmokti „tinkamai“ komponuoti ir sukurti paveikslą. Viena iš daugelio „taisyklių“ yra Asimetrija kūrinyje.

Nuolat prisimindami komponavimo pagrindus, šioje edukacijoje turėsite ypatingą galimybę tinkamai suvokti natiurmorto charakterį ir perteikti jį platesnio suvokimo priemonėmis. Kas gali būti puikiau nei tai, kad sudėtingą, iš kelių planų, faktūrų ir formų sudarytą natiurmortą galima „perkurti“ ir deformuoti, naudojant piešinių fragmentus, natų sąsiuvinį ar išaugto puspalčio atlapus? Koliažo būdu tą patį vaizdą galima sukurti net šimtais variacijų! Pakanka tik susikarpyti šūsnį popieriaus!

Koliažo esmė – jau esamų medžiagų panaudojimas ir fragmentavimas. Svarbu neužbaigtumo, atsitiktinumo efektas. Kartais net sunku numatyti, kaip atrodys baigtas kūrinys. Galimi žaidimo, netikėtumo elementai, nuvedantys į visai naujas kryptis ir sritis. Tam tikrų medžiagų derinys sukuria ne tik kitokį vizualinį sprendimą, bet ir pakloja pamatus naujai ar šiuolaikiškai filosofijos „mokyklai“, kurios idėjos atsispindi vaizde.

Teptukas brėžia skaidrią gelsvą liniją, ją dengia peršviečiama melsva ir jų sankirtoje spindi žalia dėmė.

Atviras akvarelės pamokų ciklas lengvai persikelia į TV studiją. Dailės pagrindų mokymasis neria gilyn, mėgaudamasis šios technikos duotybėmis. Prisiminkime vieną pirmųjų abstrakčios kompozicijos V. Kandinskio kūrinių, kuris buvo atliktas akvarele (1910 m.), nors švedų tapytoja Hilma af Klint buvo pirmesnė už jį savo abstrakcijomis...