Kalbos klubas. Kodėl poetus palieka kalba?

Tęsiame pokalbius apie skaitmeninėje epochoje vykstančius giluminius kalbos pokyčius. Taip jau nutiko, kad linijinę, analoginę kalbos raišką, kai žodžiai (literatūroje, publicistikoje, per žinias ir t. t.) eina vieni paskui kitus ir jų junglumas kuria aukščiausią komunikacijos pakopą – prasmę, pakeitė skaitmeninis, trijų dimensijų kalbos raiškos būdas. Analoginėje epochoje prasmė nebuvo pagaminta iš anksto, dabar, kai jos raiška tapo skaitmeninė, virtualybėje nuolat atsiranda paruoštų kalbos pluoštų, kuriuos galime naudoti „copy-paste“ būdu. Jie jau turi per semantiką sugeneruotą prasmę. Gal todėl poetai pradeda jausti, kad juos „palieka kalba“? O kas lieka vietoj senosios analoginės kalbos?

Poetas, eseistas, vertėjas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas savo kūryboje (ne)subtiliai užčiuopia naujus kalbos pokyčius. Jis jaučia, kad kalba gali veikti per prasmės gemalus, eliminuoti reikšmę, ikonėti. Jo poezijoje veikia prasmės nuorodos, pagal kurias susikonstruoti prasminį planą leidžiama skaitytojui. Nauja tai, kad tų prasminių planų gali būti vienu metu daug.

Visada yra nuostabu, kai menininkai anksčiau už kitus užčiuopia pokyčius, o talentingi menininkai, koks yra G. Norvilas, per kūrybą tai įtikinamai atskleidžia. Kviečiame žiūrėti pokalbį.