Kalbinis kraštovaizdis ideologinių kalbos implikacijų lauke: gatvių pavadinimai

Yra toks kalbotyros objektas – socioonomastika, kai tyrinėjami tikrinių pavadinimų (vardų) pasirinkimo motyvai ir tikslai. Pavadinimo (vardo) pa(si)rinkimas arba pakeitimas visada susijęs su tam tikromis vertybinėmis nuostatomis, o pastarosios – su vyraujančia ideologija. 

Juk aišku, kodėl Tilžė po Antrojo pasaulinio karo tapo Sovetsku, o vokiškai pavadinti parkai, gatvės, aikštės pervadintos sovietinę ideologiją įtvirtinančiais vardais. Panašūs procesai vyko ir okupuotoje Lietuvoje – atsirado ir Kapsukas, ir Sniečkus, o su Lenino prospekto pavadinimu ilgai nesusitaikė brodo vaikai. 

Kodėl valdžioms ar valstybėms toks svarbus makrokalbinis ir mikrokalbinis kraštovaizdis? Kodėl dėl jo net demokratinėse valstybėse kartais užverda kova? Turbūt niekas kitas taip akivaizdžiai neparodo kalbos galios implikuoti pilietines ir politines bendruomenės ir (arba) valdžios vertybes, kaip ta kalbos forma, kuri mus supa erdvėje, nes knygos galima ir neskaityti, o pavadinimą matai nori nenori, jei reikia, pagal jį turi orientuotis. 

Ką rodo mikrokalbinis kraštovaizdis Lietuvoje dabar? Kokias vertybes jis išryškina? Kokia galėtų būti kalbinio kraštovaizdžio kūrimo strategija ateityje? Ar tai svarbu globalizacijos metu? Apie tai Kalbos klube Jolanta Zabarskaitė kalbasi su visuomenininku, televizijos laidų kūrėju ir vedėju Mindaugu Sėjūnu.