Lingvografika arba tikroji jausmaženklių istorija

Liudas Truikys gebėjo genialiai išreikšti muziką vaizdu. Jo menas paskatino Jolantą Zabarskaitę Kalbos klube pasvarstyti, kaip viena komunikacijos raiškos forma transformuojama į kitą, nors jos funkcijos išlieka nepakitusios. Nes XXI amžiuje populiarėja reiškinys, kai viena pagrindinių kalbos funkcijų – komunikuoti – realizuojama nebe garsu ar raštu, bet vaizdu. 

Daugėja žmonių, kurie mobiliaisiais įrenginiais susirašinėja naudodami jausmaženklius ir kitas piktogramas. Populiarėja lingvografikos priemonėmis pateiktos mokslinių straipsnių santraukos. Kalbinį tekstą lingvografika pakeičia moderniuose CV. 

Kas tai per reiškinys ir kodėl jis įsigali visose šiuolaikinio gyvenimo srityse? Net karantino dienoraštį šio Kalbos klubo svečias profesorius Remigijus Venckus rašė ne dėliodamas žodį prie žodžio, bet naudodamas lingvografikos priemones.  

Kuo lingvografika skiriasi nuo infografikos? Kaip šių raiškų išmokti, kad komunikuotume efektyviai ir, kas be ko, efektingai? 

O kaip vaizdu kalbėti apie jausmus, nes jausmų papasakojimas taip pat priklauso kalbos sričiai? Gal kūno atvaizdas gali būti kalbinė priemonė? 

Į šiuos ir kitus klausimus atsako R. Venckus – menininkas, menų profesorius, dėstantis dizaino, komunikacijos ir  audiovizualinių medijų disciplinas ir rengiantis savo kūrybos parodas. 

Paskutinis klausimas yra provokuojantis: jei taip ir toliau, tai gal komunikacija raštu visai išnyks? Ką atsakė profesorius?