Kasdienybės detalėms tapus istorija, eilinio žmogaus buitis virsta intriguojančiu pasakojimu, visuomenės paribyje atsidūrusio veikėjo rutina – jaudinančiu epu, o kilmingojo ritualai – žadą atimančia pasaka (kartais – siaubo, bet šįkart mes ne apie tai). Šiandien paskubomis prakąstas sumuštinis ant tingaus rytinio stalo retam kuriam pasirodys vertas tikslaus pusryčių meniu aprašymo. O kaip tai rodysis po poros šimtų metų? Ką tada ir kalbėti apie asmenybes ir jų fabulas?

„Mūsų Kęstutis“, – šiltai su kolegomis minime romų, geraširdį, kolegišką ir drauge tėvišką Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bendrojo skyriaus pagalbinį darbininką Kęstutį Šlepiką. Jo dėka bibliotekoje vykstančių renginių atributai nutupia reikiamu laiku reikiamose vietose, o kraustynos įvyksta sklandžiai. Įkalbinę Kęstutį pasisvečiuoti rubrikoje „Bibliotekininkas renkasi“, leidomės su juo į nuoširdų pokalbį apie jaunystę, glaudžiai susijusią su knygomis, kuriose to meto jaunoji karta glaudė savo viltį, ganė smalsumą ir kuriomis apsiginklavę maištavo. Panašių pasakojimų esame girdėję daugelis, bet tikrai ne visi esame prisilietę prie tokio gyvo tiesos paieškos radaro.

Sklandžiai kalbu anglų, zulų ir vizualine kalbomis – galėsite sakyti, perskaitę šį straipsnį. Na, pirmąsias dvi rinkitės savo nuožiūra, bet trečiosios įgūdžius garantuojame.

Kaip ilgai reikia vaikščioti tarp kreivų veidrodžių, kad imtum svarstyti, jog galbūt kreivas esi tu, o ne jie? Arba kad tu jų tikrovėje esi kreivas, savaip. Bet kuriuo atveju tokie veidrodžiai – labai sveika tikrovės provokacija, išduodanti įprastais kampais į akis nekrintančias tiesas.

Ar žinote daugiau? Šią savaitę į bibliotekininko rekomenduojamų skaitinių audeklą suaustas knygas sieja viena ryški gija – istorija. Asmenybės, miesto ar epochos – trileryje ar biografijoje – kiekvienoje jų rasite pėdsakų iš praeities, mokančių dabarties.

Jei lankydamiesi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje nerasite jums reikalingos skaityklos, nežinosite, kur grąžinti pasiskolintą knygą ar pamesite pirštinę, atsidursite prie pagrindinio informacijos stalo ir susipažinsite su čia dirbančia Greta. Bet jei vėliau čia lankysitės kasdien visą mėnesį ir vis dar nežinosite, kur yra ta pati skaitykla, būsite jau tris kartus praradęs skaitytojo pažymėjimą ir penkis – pametęs tą pačią pirštinę, galėsime įtarti, kad pametėte ne tik ją.

Knygose tūno jėga. Visų pirma – tai galia mus prisišaukti tam tikroje vietoje ir tam tikru metu, būtent tada, kai mums to reikia labiausiai. O tada – keisti gyvenimus, pranašauti jų vingius, įžiebti mintis ir kurstyti idėjų liepsną.

„Geriausių, reikšmingiausių, įdomiausių knygų sąrašų sudarymas – sunki užduotis”, – kaip ir dažnas rubrikos „Bibliotekininkas renkasi“ svečias, atsidūsta Viktorija Pukėnaitė, Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus vadovė. Bet ji šypsosi. O kadangi šypsosi (bet kuris Nacionalinės bibliotekos koridorių gyventojas paliudys – ji tai daro nuolat), tai ir nepasiduoda: „Išsikėliau kriterijų – apžvelgiau knygas, esančias namuose. Tai tikrai ne tūkstantis, ne šimtas ir net ne dešimt knygų – nenorėjau apsikrauti, todėl nuosavų knygų namuose tėra vienetai. Taip kitu atveju, regis, sudėtinga atranka įvyko natūraliai. Kitos, likusios gimtuosiuose namuose, dar tikisi sulaukti savojo laiko.“

Interneto platybėse klaidžioja toks paveikslėlis. Jame vaizduojama aukšta tvora ir du žmogėnai prie jos. Vienas bukai žiūri į tvorą, o gal džiūgauja radęs plyšelį joje. Antrasis, pasilipęs ant knygų šūsnies, žvelgia į plačią panoramą už tvoros. Galbūt vaizdas malonus akiai, galbūt – netikėtas ar šokiruojantis, tačiau bet kuriuo atveju prikaustantis dėmesį. Apie tokias knygas-laiptelius jums šią savaitę pasakoja rubrikos „Bibliotekininkas renkasi“ viešnia Giedrė Čistovienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento Projektų valdymo skyriaus vadovė. Kviečiame pasilypėti aukštyn.

Į dienas įsisukus žiemai ir uodžiant artėjančias šventes, dažnas, apgailestaudamas, kad tamsymečio negali tiesiog pramiegoti, griebiasi įvairių atsispyrimo šiam gamtos šauksmui strategijų. Vienos – sveikatai stiprinti, kitos – ilgų vakarų buičiai paįvairinti, trečios – skonio receptoriams nustebinti, ketvirtos – protui mankštinti... Toks galvosūkis, kad nors pasiusk.

Gyvenimai būna skaidrūs, šiurkštūs arba kampuoti, ne visada aiškios sudėties, dažnai – nenusakomos formos, kai kurie – aitrūs, kiti – vos skambantys. Ištisa galybė gyvenimų ir jų žmonių. Ir nė vienų neįrėminsi. Gali mėginti sugrūsti į lentynas su kokiais nors pavadinimais, jei labai norisi. Bet atrodys jie ten nei šiaip, nei taip. Užtat gali sudėti į knygą – it stiklo prizmę, drąsią atskleisti visas spalvas.

Įvadas – tokia glotni sakinių dėlionė, nuo kurios priklauso, ar pavyks skaitytoją prikalbinti pasinerti į rašinį. Arba visiškai nereikalingas balastas tada, kai knygas rekomenduoja Algirdas Plioplys, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vadovas. Gal tai ir kelia šypseną, bet mes visiškai rimtai. Jūs tik pažiūrėkite. Nespėsite ir oro įkvėpti.

Ką randame žodyje? Žinią, tiesą, atspindį, jausmą. Raidžių rinkinį? Save. Žodis netgi gali tapti viena iš juslių, padedančių suvokti pasaulį. Argi ne smalsu, kaip savo mėgstamiausias knygas pristato žmogus, kuris žodį ne tik pažįsta asmeniškai, bet ir globoja?

Prasiveria sunkios durys ir įžengiame į karinę slėptuvę primenančią patalpą – Nacionalinės bibliotekos IT namus. Darosi smalsu, o mus lydintis vienas šių namų šeimininkų svetingai ir noriai supažindina su išorinei akiai nepasiekiamais bibliotekos užkulisiais. Šios savaitės rubrikos „Bibliotekininkas renkasi“ svečias – Informacinių technologijų priežiūros skyriaus bibliotekinių procesų automatizavimo inžinierius Dainius Bružė.

Pilkos dienos, surikiuoti darbai, tas pats ritmas, rutinos traukinukas. Iššūkiai – ir tie rodos įprasti? Ankstyvas žiemos miegas, štai kas mus ištiko. Nieko tokio. Šią savaitę vartydami knygų puslapius įdarbinsime ne tik sapnus, bet ir protą. Judesys atveria akis.

Švelni, subtilaus švytėjimo kupina šypsena pakimba tarp griežtų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lentynų linijų ir jaučiasi čia lyg namie. Ir ne mažiau švelniai pasakoja apie knygas. O knygos – apie gyvenimus: žmonių, žodžių, vaizduotės ir net pačių knygų.

„Nemoku kalbėti apie knygas vienu sakiniu. Rašyti vienu sakiniu tikriausiai irgi neišeis, nes knygos yra mano ne aistra, o lėtinė liga, kuriai būdingi dažni atkryčiai ir retos remisijos“, – prisipažįsta Diana Šlapšinskienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Leidybos produkcijos identifikavimo skyriaus vadovė.

Kas būtų pagalvojęs, kad Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyrius slepia kelionių organizatorę? O, ne – padėkite į šalį brošiūras apie „unikalius“, šimtų tūkstančių pėdų numintus maršrutus ir viešbučius „išrankiam“, kruopščiai suformuotam skoniui. Ne apie tokias keliones kalbama.

Kai nori žuvies, užmeti kabliuką. Iškėlęs klausimą – skaitai. Abiem atvejais gerai kimba, jei tik žinai, kur žvejoti. Nepaklysti knygų vandenyne šią savaitę padės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė Jolita Steponaitienė. Intensyvios veiklos verpetuose nepaskęstanti specialistė gerai pažįsta sroves, atliepiančias smalsumą.

Pasitinkant šią Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoją, pirma įžengia jos juokas, tada – šypsena, o paskui ir ji pati. Informacijos mokslų departamento direktorė Nijolė Bliūdžiuvienė neabejotinai gali užkrėsti gera nuotaika ir kalbos tiesumu, o šįsyk – ir aistra skaityti. Mintis gaivinantis virusas – šios savaitės rubrikoje „Bibliotekininkas renkasi“.