2020 m. gruodžio 9 d.

Indrė Zalieckienė: „Skaityti vaikui niekada nėra per anksti“

Ankstyvojo skaitymo tema kalbama vis daugiau ir daugiau. Vis geriau suprantama ne tik jo nauda, bet ir būtinybė. Nors tai ir reikšminga, bet Lietuvoje dar tik pradžia – laukia ilgas ir iššūkių kupinas kelias, kol skaityti mažiesiems nuo pirmųjų jų gyvenimo mėnesių taps kiekvienos šeimos kasdienybe. Kad šis tikslas būtų pasiektas, pirmiausia, ko gero, būtina iniciatyva valstybiniu mastu. Kaip tik viena jų šiuo metu ir įgauna pagreitį.

Vienas iš Skaitymo skatinimo programos 2019–2024 m. numatytų tikslų – sukurti bandomąjį „Knygų starto“ modelį, kuris būtų skirtas ankstyvojo skaitymo įgūdžiams puoselėti. Panaši iniciatyva jau ne vieną dešimtmetį veikia ir duoda puikių rezultatų tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir daugelyje kitų. Dar praėjusiais metais Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka paskelbė Pirmosios knygos konkursą, kurio tikslas – išrinkti meniškai vertingą paveikslėlių knygą, atitinkančią 0‒3 metų vaikų psichologinės ir motorinės raidos, ankstyvojo amžiaus recepcijos ypatumus, poreikius ir interesus. Konkursą laimėjo Indrė Zalieckienė, sukūrusi knygelę „Kapt kapt kapt“. Knygelė kartu su specialistų parengtais metodiniais patarimais, laišku tėvams, knygų skirtukais ir nuotaikingu krepšeliu keliaus pas Vilniaus regiono šeimas, sulaukusias naujagimių.

Indrė Zalieckienė – vaikų literatūros debiutantė, konkurse nurungusi ne vieną žinomą rašytoją (iš viso – net 26 kandidatus) ir maloniai nustebinusi komisiją. Autorė pristato save kaip žmogų, sugrįžusį į vaikystę ir vėl užsiimantį tuo, kas teikė džiaugsmo prieš daugybę metų. Anuomet I. Zalieckienė mėgo piešti ir rašyti eilėraščius – būtent tai ji daro ir dabar. Tačiau taip buvo ne visada – prieš iš naujo atrasdama šią veiklą, moteris išbandė save daugybėje su vaikų literatūra nieko bendra neturinčių sričių: studijavo su ekonomika ir verslo vadyba susijusius mokslus, dirbo žurnaliste, medicinos atstove farmacijos kompanijoje, valstybės tarnautoja... Šį sąrašą galima tęsti. Tad kaipgi nutiko, kad su I. Zalieckiene šiandien kalbame apie pirmąją jos knygą? Kviečiame su autore susipažinti artimiau. I. Zalieckienę kalbina Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų sklaidos skyriaus vadovė Goda Baranauskaitė-Dangovienė.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarytum blykstelėjote vaikų literatūros padangėje netikėtai, iš tikrųjų ne visai tiesa – juk rašyti ir kurti mėgote nuo pat vaikystės. Taigi vis dėlto tai ne atsitiktinumas?

Pirmą eilėraštį parašiau pradinėse klasėse. Mano pirmoji mokytoja Regina Kontautienė į tai nenumojo ranka – netrukus atsidūriau klaipėdiečio vaikų poeto Sigito Poškaus globoje. Reguliariai nešdavau jam savo kūrybą, o jis atidžiai ją skaitydavo ir kai ką išbraukdavo, kai ką prirašydavo, kantriai aiškino kodėl ir vis atskleisdavo vieną kitą poezijos kūrimo paslaptį.

Dalyvaudavau literatų konkursuose, mano eilėraščius spausdino vienas kitas laikraštis ar žurnalas. Kūrybinius įgūdžius lavinau ir Klaipėdos jaunimo centro literatų būrelyje pas Aleksą Bagdonavičių. Šeštoje klasėje leidau mokyklos sienlaikraštį, kuriame buvau ir rašytoja, ir  iliustruotoja, ir redaktorė. Po Sausio 13-osios įvykių, kai man buvo 12 metų, parašiau eilėraštį, kuris nuskambėjo ir vietinėje, ir išeivijos lietuvių spaudoje. Tuomet atrodė, kad visos durys veriasi savaime, viskas klojasi be pastangų.

Vėliau šlovė išblėso, atėjo paauglystė, o su ja – niūrių eilėraščių periodas. Dar vėliau, kai tapau „rimto“ dalyko studente ir ėmiau dirbti „rimtus“ darbus, rašiau vis mažiau, daugiausia eiliuotus proginius sveikinimus artimiausiems žmonėms. Tačiau vietos po saule paieškos vis nedavė ramybės. Kurgi ta vieta? Kokia mano paskirtis? Protingos knygos viena po kitos kartojo patarimą atsigręžti į savo vaikystės pomėgius. Taip užgimė nedrąsus noras kada nors parašyti eilėraščių knygą vaikams.

Knygelę „Kapt kapt kapt“ ne tik parašėte, bet ir pati iliustravote. Iliustravimas, piešimas – kaip jis atsirado Jūsų gyvenime? Ar esate savamokslė, o gal vaikystėje taip pat aktyviai mokėtės šio amato?

Vaikystėje, keliaudama leisti vasaros atostogų pas senelius, veždavausi sąsiuvinių. Kasdien kairiajame puslapyje parašydavau po eilėraštį, o dešiniajame jį iliustruodavau. Mėgau ryškias spalvas ir aiškias formas. Tuo metu buvo populiarus vaikų žurnalas „Genys“. Kartą pamačiusi jame neryškiomis, tarytum skubotomis linijomis nupieštą iliustraciją taip pasipiktinau, kad prižadėjau sau niekada nepamiršti, kad vaikams patinka ryškūs ir aiškių formų piešiniai. Aišku, buvau tikra, kad visi vaikai galvoja taip pat kaip aš!

Nuolat piešiau. Mokantis mokykloje ir universitete paskutinis sąsiuvinio puslapis visada būdavo primargintas. Per paskaitas, o vėliau – darbo susirinkimus ir mokymus piešdavau aplinkui sėdinčių kolegų eskizus. Nelaikiau to išskirtinumu, veikiau – trūkumu, negebėjimu sutelkti dėmesio į tai, kas išties svarbu. O ir meno krypties studijoms pasirinkti tuo metu pritrūko kantrybės ir užsispyrimo. Parengiamuosiuose grafinio dizaino kursuose iš pirmo karto nepavyko perkąsti perspektyvos piešimo principų, todėl iškart padariau išvadą, kad tai ne man.

Brandos atestatas su pagyrimu tais metais suteikė galimybę įstoti beveik į bet kurią specialybę. Tad bedžiau pirštu į tuomet pačią prestižiškiausią Klaipėdos universitete. Tai buvo jūrų ūkio ekonomika. Šios studijos atvėrė visai kitą pasaulį, padovanojo draugų visam gyvenimui ir įsuko į prestižinių darbų karuselę tarptautinėse kompanijose. Iš kiekvieno jų mokiausi vis kitų dalykų: profesinės etikos, atsakomybės, pardavimo strategijų, viešojo kalbėjimo, darbo komandoje. Piešimas ir poezija liko kažkur toli, vaikystės pievų migloje. Ir tada kai kas nutiko. Vaiko priežiūros atostogų metu netekau darbo. Naujo rasti nesisekė. Tad teko stoti į akistatą su savimi ir dabar jau tiesiai šviesiai savęs paklausti, ką noriu veikti. Piešti – toks galiausiai atėjo atsakymas.

Nežinojau, nei ką piešiu, nei kur, nei kaip. Instagrame ėmiau sekti iliustruotojus, susižavėjau Aušros Kiudulaitės darbais. Galiausiai išdrįsau jai parašyti ir paklausti, nuo ko pradėti norint piešti skaitmeniniu būdu. Baisiausiai nustebau, kai Aušra man atsakė, pažėrė krūvą patarimų ir net pagyrė mano ranka pieštą eskizą. Įsigijau grafinę planšetę, ėmiau mokytis iš jutubo, užsirašiau į kursus. Pradėjau ir pati viešinti savo darbus instagrame.

Tuomet draugė rado skelbimą, kad vienas maisto tinklaraštis ieško iliustruotojų, ir netrukus ėmiau dirbti šį darbą. Sūnus vis sakydavo: „Ką čia pieši, mama, geriau nupiešk man mašinytę!“ Susidarius nemažai nespalvotų mašinyčių kolekcijai, kilo mintis sukelti jas į „Etsy“ platformą. Taip atsirado „Cars For Mars“ – nespalvoti paveiksliukai vaikams transporto tematika. Per trejus metus tūkstančiai šių paveiksliukų pasklido po visą pasaulį. Dažniausiai jie atsiduria ant Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Australijos vaikų kambarių sienų.

O kaip plėtojosi knygos kūrimo idėja? Ar sunkus buvo kelias, kol ji atsidūrė Jūsų rankose? Ar laimėjimas Jus nustebino?

Pamačiusi skelbimą apie Pirmosios knygos konkursą supratau, kad tai puiki galimybė frazę „kada nors parašysiu knygą“ paversti fraze „parašysiu knygą iki konkurso termino pabaigos“. Didžiausiu laimėjimu laikiau tai, kad apskritai pavyko pateikti knygelę konkursui. Tad pasakyti, kad žinia apie laimėjimą mane apstulbino, yra tiesiog nepasakyti nieko. Suvokimas, kad mano kūryba pasirodė vertinga profesionalų komisijai, man prilygo dangiškų migdolų ragavimui, dieviškųjų varpelių tilindžiavimui ir angelų choro giedojimui vienu metu! Tai man tapo sugrįžimo aktyviai rašyti bilietu ir privertė susimąstyti, kad galbūt vaikystės pomėgiai nebuvo visai paiki ir nereikšmingi.

Knygelės rašymo procesas buvo trumpas. Kur kas ilgiau truko pasiruošimas. Bandžiau prisiminti savo pačios patirtį, tyrinėjau pasaulinę kūdikiams skirtų knygų pasiūlą, skaičiau straipsnius apie ankstyvąjį skaitymą. Ir, aišku, neleidau sau užmiršti jau minėto vaikystėje duoto pažado – visada atsiminti, kad vaikams patinka ryškios spalvos ir aiškios formos. Kai visa informacija galvoje sustojo į savo vietas, pats eilėraštis gimė gal per 20 minučių. Iliustracijas sukurti truko daug ilgiau. Jas ir laimėjusi konkursą dar gerokai tobulinau. Po konkurso man buvo suteikta galimybė dėl knygelės piešinių konsultuotis su pačia A. Kiudulaite. Ir tai buvo nuostabiausia šio laimėjimo dalis.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užėmė ir užima skaitymas? Ar vaikystėje buvote tas vaikas, kuris skaito po antklode pasišviesdamas žibintuvėliu? Ar skaitėte kartu su tėvais?

Mama man skaitė nuo mažų dienų. Itin dažnai – Anzelmo Matučio „Margaspalvę genio kalvę“, tad būdama trejų nemažai eilėraščių iš šios knygos mokėjau atmintinai. Kai sirgdavau, prie lovos būdavo padėtas kalnas knygų su nuotraukomis iš egzotiškų kraštų. Išmokusi skaityti graužiau visas „Pasaulio pasakų“ serijos knygas iš eilės, o per vasaros atostogas tikrai neužželdavo takelis į Subačiaus gyvenvietės, kur gyveno mano seneliai, biblioteką. Tėvų bute viena kambario siena buvo skirta vien knygų lentynoms. Ir nors skaityti po antklode vaikystėje neteko, bet atsigriebiu dabar ir šį nuostabų akis gadinantį patyrimą išgyvenu su elektronine skaitykle, kai nesimiega.

Smalsu – ar skaitote literatūrą vaikams net ir suaugusi? Kokius vaikų literatūros autorius, kūrinius įvardytumėte kaip turėjusius įtakos Jums formuojantis kaip asmenybei?

Manau, kad didžiausią įtaką mano ritmo ir rimo pojūčiui padarė vaikystėje nuolat kartoti minėto A. Matučio eilėraščiai. O kai gimė sūnus, literatūra vaikams vėl tapo kasdienio ritualo dalimi. Taip atradau Petsoną ir Findusą. Tad jei reikėtų įvardyti vieną mėgstamiausią vaikams rašantį autorių, tai būtų Svenas Nordqvistas, o mano mėgstamiausia knyga vaikams –  šio autoriaus „Lapių medžioklė“. Dabar, kai sūnus ūgtelėjo ir mūsų literatūros skonis vis dažniau išsiskiria, knygas vaikams neretai įsigyju sau. Paskutiniai tokie pirkiniai buvo Martino Baltscheito „Apie lapiną, kuris pametė protą“, Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ ir Annos Castagnoli „Auksinis narvelis“.

O ar sekate dabartines lietuvių vaikų literatūros tendencijas? Koks autorius, knyga Jūsų namuose šiuo metu skaitomiausi?

Sekti lietuvių vaikų literatūros tendencijas dabar labai smagu ir lengva, mat po konkurso asmeniškai susipažįstu su vis daugiau lietuvių kūrėjų, seku juos socialiniuose tinkluose, be to, prenumeruoju „Rubinaitį“. Tad naujienos nepraslysta nepastebėtos. Iki šiol su vaiku iš lietuvių autorių daugiausia kartų skaitėme Vytauto V. Landsbergio knygeles apie lapiuką Pūkį. Dabar sūnus mėgsta vėl ir vėl atsiversti Indrės ir Martyno Pavilonių knygas apie marmius. Man, beje, irgi patinka žiūrėti į marmių iliustracijas, jos teikia poilsį akims ir kažkokį monumentalų ramybės pojūtį. O kalbant ne apie lietuvių autorius, dvi knygos rekordininkės pagal tai, kaip dažnai yra skaitomos, mūsų namuose yra Richardo Scarry’io „Ką žmonės dirba visą dieną“ ir Hervé Tullet „Paspausk mane“. Nors santykį su pastarąja sunkoka pavadinti skaitymu, tai veikiau knygos kratymas ir trynimas piršteliu.

Jau ne kartą užsiminėte, kad auginate sūnų. „Knygų starto“ projekto pagrindinė idėja, kad reikia skaityti vaikui nuo pat gimimo. Ar Jūsų šeimoje šios idėjos buvo savaime suprantamos nuo pat pradžių, o galbūt skaitymo ritualus prisijaukinote pamažu? Kiek dabar skaitymas svarbus Jūsų šeimos kasdienybėje?

Taip, sūnui septyneri, skaitau jam nuo kūdikystės. Nuo pat vienerių metų jam itin ėmė rūpėti įvairios transporto priemonės. Anksčiau – automobiliai, dabar – kariniai laivai. Tad pageidauja, kad ir jam skaitomos knygos būtų arba apie tai, arba apie... katinus. Nes, sūnaus nuomone, jei knygoje yra katinas, tai jau gera knyga. Mūsų namuose gyvenanti katė šiam požiūriui labai pritaria. Kai „Kapt kapt kapt“ jau buvo išspausdinta, sūnus įvertino taip: jau visai panaši į tikrą knygą, bet kurgi katinai?! Tad knygelės tęsinyje „Kapt kapt kapt mieste“ šen bei ten šmėkštelintis murklys yra bandymas atsižvelgti į griežčiausio mano darbų kritiko pastabas. (Šypsosi.)

Kūdikystėje sūnui skaitėme kartonines knygeles. Kiek tai buvo skaitymas, o kiek puslapių kampų graužimas, istorija nutyli. Nežinau, kiek lėmė sėkminga genų kombinacija, o kiek ankstyvasis skaitymas, bet sūnus, sulaukęs dvejų, kalbėjo pilnais sakiniais. Buvome apdovanoti gausiomis sparnuotomis jo frazėmis. Netikėtos įžvalgos bei pastebėjimai iš dvimečio lūpų tiesiog versdavo iš koto! Iki šiol smagu išgirsti sūnų įterpiant į kalbą posakių, kurių nenaudojame buitinėje kalboje. Tad turiu svarių įrodymų, kad knygų skaitymas daro savo darbą.

Kūdikystėje sūnui skaitydavau dienos metu, o skaitymas prieš miegą kasdieniu ritualu tapo maždaug nuo trečių jo gyvenimo metų. Man tai iki šiol pati mėgstamiausia dienos dalis, ramaus ryšio mezgimo su vaiku metas. Kad ir kokios emocijos kunkuliuoja dieną, vakare skaitant knygą balsu ir mamos, ir vaiko kvėpavimas išsilygina, audros nurimsta. Labai gera terapija.

Ar projekto „Knygų startas“ suformuluoti patarimai, siunčiamos žinutės tėvams (kurti skaitymo ritualus, kuo labiau įsitraukti patiems, fantazuoti, keistis vaidmenimis, skaitant kalbėtis ir kt.) Jums buvo pažįstamos, girdėtos ir taikomos kasdienybėje, o galbūt į kai ką privertė pažiūrėti naujai? Kaip apskritai vertinate patį projektą?

Kai kuriuos projekte aprašytus patarimus taikiau intuityviai, o kai kurių dalykų nežinojau. Pavyzdžiui, kad skaitant knygą galima įterpti istorijas iš savo kasdienybės taip paskatinant ir vaiką dalytis savo įspūdžiais. Sūnus priprato prie skaitymo be intarpų ir kalbėtis nenori, tad tam ieškome kito laiko.

O „Knygų starto“ projektas puikus tuo, kad knygelę ir lankstinukus su patarimais gausiantys tėvai galės nuo pat pradžių kokybiškai įsitraukti į skaitymo procesą su vaiku. Tai puiki pagalba, ypač tėvams, sulaukusiems pirmagimio. Jiems pirmaisiais kūdikio mėnesiais reikia apsiprasti su pasikeitusiu gyvenimu, tad kažin ar knygelių bei patarimų, kaip jas skaityti, paieška tuo metu yra darbų sąrašo viršuje. O čia – štai, prašom – nauja kartoninė knygelė dovanų su pluoštu patarimų, kaip ją skaityti. Gal pradėję nuo šios knygelės tėvai vaiko biblioteką tolydžio gausins?..

Žinoma, skaityti vaikui niekada nėra per anksti. Na ir kas, kad atrodo, jog jis dar nesupranta teksto. Vaiką ramins mamos ar tėčio balsas, atlėgs įtampa, kurios tėvystės kasdienybėje dažniausiai netrūksta. Taip knyga vaikui asocijuosis su maloniais pojūčiais. Ir, žinoma, ilgas sąrašas moksliniais tyrimais įrodytų ankstyvojo skaitymo privalumų tik padidina motyvaciją kasdien rasti laiko paskaityti.

Po sėkmės „Knygų starto“ projekte darbai nesibaigia. Neseniai pasirodė projektas „Knygiukai į pagalbą vaikams“ – esate viena autorių, sukūrusių du knygiukus: ir kaip rašytoja, ir kaip iliustruotoja. Užsiminėte, kad kuriate ir antrąją knygelę mažiausiems. Kokie Jūsų ateities planai? Ar ketinate ilgiau užsibūti vaikų literatūros lauke?

Šis projektas buvo tarsi kūrybinė šoko terapija. Per trumpą laiką su iliustruotoja Ieva Juknyte ir rašytoja Jurga Vile sukūrėme du knygiukus. Projektas man suteikė neįkainojamą galimybę vienu metu atlikti net du vaidmenis: ne tik iliustruoti kito žmogaus tekstą, bet ir pajusti, ką reiškia, kai kitas žmogus iliustruoja tavąjį.

Kaip ir minėjau, greitai pasirodys „Kapt kapt kapt“ knygelės tęsinys „Kapt kapt kapt mieste“. Vaikų literatūros lauke man labai patinka. Kol esu reikalinga ir naudinga, tol šį lauką su džiaugsmu arsiu ir akėsiu.

Ko palinkėtumėte ar ką patartumėte tėvams, į kurių rankas pateks Jūsų kurta knygelė? Kas vis dėlto yra svarbiausia pradedant ilgą kelią vaiko meilės knygoms link?

Linkiu, kad knygelė būtų skani ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Rašydama tekstą, įsivaizdavau, kad tai bus ne tik skaitymo patirtis, bet ir dar viena proga paliesti vaiko nosytę ir taip jį prajuokinti. Siūlau nežiūrėti į skaitymo procesą pernelyg rimtai ir galvoti, kad oi, dabar tai užauginsiu knygų mylėtoją! Taip gali ir nenutikti. Linkiu, kad skaitymas su vaiku pirmiausia būtų smagus patiems tėvams. Tebūnie tai žaidimas. Man labai patiko rašytojos Kotrynos Zylės pastebėjimas: jei esate pavargę, neturite ūpo žaisti su vaiku – paskaitykite jam knygą! Pirmuosius kelerius metus tai tikrai turėtų veikti. Tad linkiu mėgautis šiuo vaiko amžiaus tarpsniu ir rasti kuo daugiau jums patinkančių knygų!

Dėkoju už pokalbį.

Susiję straipsniai:

• Kokybiškas ankstyvasis skaitymas: kaip ir ką skaityti su vaikais iki 3 metų?
• Užsienio šalių patirtis ankstyvojo skaitymo skatinimo srityje
• Ankstyvasis skaitymas – vaiko socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo priemonė