Mediateka

Vasario 16-osios proga Kalbos klube kalbama apie Lietuvą. Su kalbininku, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentu Antanu Smetona profesorė Jolanta Zabarskaitė kalbasi apie Lietuvos vardo etimologiją, jos mokslinius ir kultūrinius kontekstus.

Tęsiame Kalbos klubo+ susitikimus. Šįkart lingvistikos profesorės Jolantos Zabarskaitės pašnekovas – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, tačiau pokalbis sukasi ne apie kalbos politiką ir kalbos klaidas. Pokalbio tema – esperanto kalba, nes Audrys Antanaitis yra aktyvus esperantininkas.

Šįkart Kalbos klubo vedėjos, prof. Jolantos Zabarskaitės pašnekovas – Europos komisijos Vertimo raštu tarnybos vadovas Rytis Martikonis.

Kalbos klube prof. Jolanta Zabarskaitė su kalbininku, VU Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentu dr. Antanu Smetona kalbėjosi apie tai, kas yra etimologijos tyrimų objektas, kaip suprasti sąvokas „žodžio kilmė“ ir „žodžio istorija“, koks etimologijos, tipologijos, arealinės lingvistikos santykis. Bet svarbiausias pokalbio tikslas buvo aptarti, kokia yra žodžių Kalėdos ir Kūčios kilmė. Antanas Smetona išskyrė tris kalbinio etimologinio mąstymo kryptis: akademinę „sunkiąją” etimologiją, liaudies etimologijos linksmybes ir bazinius etimologinius dalykus, kuriuos turėtų žinoti išsilavinęs žmogus.

Naujausiame Kalbos klubo pokalbyje diskutuojama apie kalbos vaidmenį politinių procesų kontekste. Šių metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų kampanija, šūkiai analizuojami pragmatikos – ilokucinio kalbinio akto – požiūriu. Rašytoją, publicistą, politinio lauko stebėtoją ir komentuotoją, klasikinės filologijos mokovą Andrių Jakučiūną kalbina Lietuvos nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja, lingvistikos profesorė Jolanta Zabarskaitė.

Su lotynistu Sigitu Lūžiu, išvertusiu Kazimiero Simonavičiaus (Semenavičiaus, Semenovičiaus) veikalą „Didysis artilerijos menas“, kuriame pateiktas daugiapakopės raketos principas atvėręs kelius į kosmosą, Kalbos klubo sumanytoja Jolanta Zabarskaitė kalbėjosi apie meną. Retorikos meną. Senovės graikai ir romėnai retorikai skyrė išskirtinį vaidmenį. Vėliau įvairiais laikotarpiais šis menas išgyveno pakilimus, kuriuos keitė nuosmukiai. O kaip yra dabar? Ar išliko klasikinė retorikos samprata, o gal atsirado postmoderni retorika? Ir apskritai, ar XXI amžiuje bereikia retorinių gebėjimų? Galbūt klasikinę retoriką gali sėkmingai pakeisti viešųjų ryšių kalbinės strategijos? Juk kartais net filologinėje aplinkoje retorika painiojama su stilistika arba vadinamuoju viešuoju kalbėjimu.

Tarptautinės romų kalbos dienos išvakarėse vyko nuotolinė diskusija apie romų kalbą Lietuvoje ir Europoje. Diskusijoje dalyvavo antropologė Aušra Simoniukštytė, menininkas ir romų aktyvistas Gopalas Michailovskis, sanskritologas Vytis Vidūnas. Pokalbį moderavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja, lingvistikos profesorė Jolanta Zabarskaitė.

Naujausiame „Kalbos klubo“ susitikime diskutuojama apie kalbos ir vaizdo santykį. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorę Nataliją Arlauskaitę kalbina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja, lingvistikos profesorė Jolanta Zabarskaitė.

Spalio 21 d. vykusiame susitikime kalbėjome ir apie kanceliarinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kalbą, ir apie baltarusių ir rusų kalbų mišinį „trasianką“, nepamiršdami baltarusių tarmių Lietuvoje, jų vietos ir vertės Lietuvos kultūroje. Dabar, kai Baltarusijoje vyksta protestai siekiant demokratijos, labai prasminga įvertinti, kokį vaidmenį kalba atlieka valstybės laisvėjimo procesuose.

Apie tai, kad kalba turi būti vaizdinga, mus mokė mokykloje. Tai reiškia, kad kalba turi būti tokia, kad skaitytojui ar klausytojui jo sąmonėje sukurtų vaizdą. Kiek toks vaizdas gali būti iš anksto nuspėjamas? XXI amžiuje tekstai skleidžiasi multimedijinėje terpėje ir tekstą lydi ir/arba keičia statiškas arba judantis vaizdas ir/arba garsas. Gal vaizdingumo imperatyvas kalbai išnyko arba pakito? Ar tikrai XXI amžiaus vaizdinga kalba tebėra tokia, kokia buvo XIX amžiuje? Kas apskritai yra vaizdinga kalba ir kokiomis priemonėmis ji kuriama? Šiuos ir kitus klausimus prof. Jolanta Zabarskaitė užduoda rašytojui Valdui Papieviui. Kviečiame klausytis pokalbio!

Kaip žadėta Kalbos klubo klausytojams, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje tęsiama COVID-19 naratyvo analizė. Šį kartą naratyvas aptariamas ir iš psichologinės pusės.

„Kalbos klube plius“ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja, lingvistikos profesorė Jolanta Zabarskaitė su Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vadove dr. Larisa Lempertiene kalbasi apie mūsų kultūrai ir istorijai svarbią jidiš kalbą.

Po pertraukos Kalbos klubas kviečia į susitikimą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarstysime, ar susiformavęs COVID-19 naratyvas atliepė visuomenės lūkesčius ir ką reiškia kalbos atsakomybė.

Kalboje yra visas sluoksnis leksikos, kuri komunikuojant daro poveikį ne tik semantiniu lygiu, bet ir per savo garsinę struktūrą, ritmą, rimą ir pan. Tai vadinamieji vaizdingi žodžiai. Kiek jų vartojame modernioje kalboje? Ar vaizdingos kalbos samprata kito? Gal vartojami šiuolaikinėje literatūroje jie rodo prastą kalbinį skonį?