Meno edukacijų ciklas: šviesa ir spalva Bizantijos mene

Ikonografijos studijos prie Vilniaus dominikonų vienuolyno vadovė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė tęsia pažintį su Bizantijos sakraliuoju menu. Šį kartą kalbama apie šviesos ir spalvos vaidmenį architektūroje ir tapyboje.

Šviesa sudaro sąlygas mums matyti. Viduramžių architektūroje ji papildydavo liturginį veiksmą, nukreipdavo žvilgsnį, koncentruodavo žmogaus mintį. Išskaidyta šviesa – tai mus veikiančios spalvos, jas pirmiausia pastebime žvelgdami į tapybos kūrinį.

Bizantijos sakraliajame mene fizinės šviesos ir spalvos savybės naudotos kuriant „Dangaus Žemėje“ įspūdį, vaizduojant tai, kas iracionalu ir neaprėpiama. Šviesotamsa ir ryškūs, bet harmoningi spalviniai santykiai padėdavo perduoti karšto tikėjimo liudijimą, ne tik „uždegdavo“ tikinčiuosius, bet ir teikdavo viltį: „Tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia“ (1 Jn 2,8).