Su lotynistu Sigitu Lūžiu, išvertusiu Kazimiero Simonavičiaus (Semenavičiaus, Semenovičiaus) veikalą „Didysis artilerijos menas“, kuriame pateiktas daugiapakopės raketos principas atvėręs kelius į kosmosą, Kalbos klubo sumanytoja Jolanta Zabarskaitė kalbėjosi apie meną. Retorikos meną. Senovės graikai ir romėnai retorikai skyrė išskirtinį vaidmenį. Vėliau įvairiais laikotarpiais šis menas išgyveno pakilimus, kuriuos keitė nuosmukiai. O kaip yra dabar? Ar išliko klasikinė retorikos samprata, o gal atsirado postmoderni retorika? Ir apskritai, ar XXI amžiuje bereikia retorinių gebėjimų? Galbūt klasikinę retoriką gali sėkmingai pakeisti viešųjų ryšių kalbinės strategijos? Juk kartais net filologinėje aplinkoje retorika painiojama su stilistika arba vadinamuoju viešuoju kalbėjimu.

Kalbos klubo pašnekovas sakė, kad retorikos sampratoje esminiai žodžiai yra demokratija ir laisva visuomenė, todėl retorika savo klasikiniu pavidalu gali būti plėtojama tiek, kiek visuomenė yra laisva, o nesutarimus nori ir gali spręsti argumento – žodžio – galia.

Dar Sigitas Lūžys įvertino mūsų politikų retorinius gebėjimus, kiek stiprūs yra lietuvių kalbos raumenys ir kitus įdomius dalykus. Paklausykite, kai kurios įžvalgos jus nustebins.

Studijoje – prof. Jolanta Zabarskaitė ir VDU lotynų kalbos dėstytojas, M. Mažvydo premijos laureatas Sigitas Lūžys.