Mediateka

„Naujienos trumpai“:

• apie Lietuvos nacionalinės bibliotekos palaikymą Ukrainai;
• apie 50-metį mininčią „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.

Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“ (pavadinimu À l'ombre des loups – Vilkų šešėlyje) išleido viena didžiausių ir prestižiškiausių Prancūzijos leidyklų „Flammarion“.

Vasario pabaigoje Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą dažnas Lietuvoje pasijutome šokiruoti ir kartu sutrikę, bejėgiai. Kaip gyventi karui tęsiantis? Antrojoje šiemet „Pokalbių apie biblioterapiją“ laidoje Lietuvos nacionalinės bibliotekos Skaitytojų klubo vadovės dr. Daiva Janavičienė ir Rasa Derenčienė kalba apie emocinę pagalbą sau ir savo artimui gyvenant karo grėsmės akivaizdoje. Ar šioje situacijoje gali pagelbėti skaitymas? Jei gali – tai kaip?

Pastarosiomis savaitėmis mūsų Rytų kaimynystė atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tapo netikėtumu Vakarų visuomenėms.

Labai svarbios ukrainiečių kalbos ir Lietuvos sąsajos. Dabar mums pats aktualiausias ukrainietiškas žodis „peremoga“ yra semantinis lietuvių kalbos žodžio „pergalė“ vertinys. Ir esminis šio žodžio semantinis bruožas „galia“. Žodis ateina iš bendros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) patirties, jo šaknys yra kanceliarinėje slavų kalboje, kuri LDK laikais buvo vartojama kaip administracinė kalba. Ši rašytinė kalba yra ne kas kita, o senoji ukrainiečių (ir baltarusių) kalba. Ukrainiečių kalbos formavimasis tiesiogiai susijęs su LDK, nes senoji ukrainiečių (ir senoji baltarusių) kalba išsivystė iš kanceliarinės LDK kalbos. Su bendrinės ukrainiečių kalbos formavimusi Lietuva taip pat susijusi – su jos standartu siejamas ukrainiečių poetas ir dailininkas Tarasas Ševčenka mokėsi Vilniaus universitete. Apie tai ir kitus svarbius dalykus pasakoja prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, slavistas, žymiausias Lietuvoje rusėniškos LDK raštijos tyrinėtojas. „Kalbos klubo plius“ autorė ir vedėja prof. dr. Jolanta Zabarskaitė. Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė!

Vasario laidoje „Skaitau. Stebiu. Mąstau.“ matysite:

Rubrikoje „Naujienos trumpai“:

• Nacionalinė biblioteka sėkmingai užbaigė investicinį projektą;
• Nacionalinės bibliotekos interneto svetainės informaciją archyvuos Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso biblioteka;
• pristatytas Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas.

Šį klausimą aptarėme su Gopalu Michailovskiu – kultūrologu, operos dainininku, pasukusiu į mokslo kelią. Kalbėjomės per asmeninę Gopalo patirtį. Jam romų kalba ne gimtoji, jos išmoko jau studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pajutęs, kad jam, jo tapatybei to trūksta. Tad nenuostabu, kad Gopalas dabar yra aktyvistas, siekiantis, kad pagaliau Europoje patys romai brangintų savo identitetą, vertę, vietą, vaidmenį Europos kultūros istorijoje. „Kalbos klube plius“ kalbėjomės apie tai, kokie procesai ir moksliniai įvykiai tradicinių europiečių sąmonėje sukūrė romo stereotipą ir kodėl tai kolonialinio plačiąja prasme mąstymo konstruktas. Kokį vaidmenį čia atliko ideologinė romų kalbos samprata? Kiek iki šiol veikia stereotipai mūsų sociokultūrinėje aplinkoje? Kaip juos griauti? Kokios romų kalbos perspektyvos Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje?

Vienas iš pirmųjų Lietuvoje ateities įžvalgų (angl. foresight) mokslinę ir akademinę kryptį pradėjęs prof. dr. Arūnas Augustinaitis šioje srityje aktyviai dirba iki šiol.

Vasarį minint Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Skaitytojų klubo vadovės dr. Daiva Janavičienė ir Rasa Derenčienė pirmojoje šiais metais „Pokalbių apie biblioterapiją“ laidoje kalba apie emocinę pagalbą sergantiesiems onkologinėmis ligomis. Jos svarsto, ar gyventiems su šia liga asmenims galėtų padėti knygos ir skaitymas. Kokias knygas rekomenduojama skaityti, kad jos įkvėptų, sustiprintų, suteiktų dvasinių jėgų?

Kinų kalbos (pabrėžiame – sakome tai daugiskaita) yra ir politinė, ir kultūrinė, ir net globalizacijos aktualija. „Kalbos klube plius“ klausiame: kiek svarbiausių kinų kalbų ir (arba) tarmių šiuo metu vartojama pasaulyje, ką reiškia sąvoka mandarinų (pareigūnų) kalba, kokia kinų kalba taivaniečiai?

Kai galvojame apie lietuvių išeiviją, paprastai prisimename didžiąsias lietuvių bendruomenes Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje. Mažesnės bendruomenės dažnai lieka už mūsų domėjimosi ir žinojimo ribų. Į šią kategoriją patenka ir Šveicarijos lietuviai. Šį kartą rubrikoje „Nacionalinės bibliotekos ekspertai rekomenduoja“ – dvi knygos, leidžiančios geriau pažinti Šveicarijos lietuvių bendruomenę ir iškilius jos narius – kun. Joną Jūraitį, Petrą Radvilą ir Petrą Ramutį Radvilą. Apie šias knygas, jose pristatomas asmenybes ir Šveicarijos lietuvių bendruomenę apskritai papasakoti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „YouTube“ žiūrovams sutiko Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Jūratė Caspersen. Ją kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė.

Liudas Truikys gebėjo genialiai išreikšti muziką vaizdu. Jo menas paskatino Jolantą Zabarskaitę Kalbos klube pasvarstyti, kaip viena komunikacijos raiškos forma transformuojama į kitą, nors jos funkcijos išlieka nepakitusios. Nes XXI amžiuje populiarėja reiškinys, kai viena pagrindinių kalbos funkcijų – komunikuoti – realizuojama nebe garsu ar raštu, bet vaizdu. 

Šiandien laidoje:

• Naujienos trumpai: prie Nacionalinės prijungta Žydų viešoji biblioteka; trumpai apie Nacionalinės moksleivių akademijos veiklą; apie bibliotekoje kuriamas tinklalaides.

„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“

Yra toks kalbotyros objektas – socioonomastika, kai tyrinėjami tikrinių pavadinimų (vardų) pasirinkimo motyvai ir tikslai. Pavadinimo (vardo) pa(si)rinkimas arba pakeitimas visada susijęs su tam tikromis vertybinėmis nuostatomis, o pastarosios – su vyraujančia ideologija.