Mediateka

Teigiama, jog labai dažnai tarptautinėje politikoje priimami sprendimai neįvertina istorijos pamokų ir todėl susidaro įspūdis, jog kartojame praeities klaidas. Nuolat girdime teiginius apie naują Miuncheno suokalbį, Molotovo-Ribentropo paktą ar atsinaujinusį Šaltąjį karą. Istoriją išmanyti yra labai svarbu, tačiau tuo pačiu turime suprasti, jog ji nesikartoja ir todėl turime būti labai atsargūs su istorinių analogijų taikymu. Perdėtas dabarties įvykių aiškinimas remiantis istorija gali nuvesti prie piktnaudžiavimo ja ir tuo pačiu vesti prie klaidinančio šių dienų situacijos vertinimo.  

Vyksta Lietuvos bibliotekų savaitė;
Nacionalinėje bibliotekoje apdovanoti geriausių vaikų knygų kūrėjai;
Prasidėjo kvalifikacijos kėlimo mokymai kultūros srities darbuotojams;
Nacionalinė biblioteka neatlygintinai teikia patalpas veikloms karo pabėgėliams.

Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Už posūkio – kitas dangus. „Zekai“ ir kitos istorijos“ liudija, kaip asmeninės patirties punktyras virsta kolektyvinės atminties atspindžiu. O kartu skaudžiai primena tai, ką norėtųsi, tačiau nesiseka užmiršti. Todėl ji lyg savotiškas kentauras, iki juosmens sukaustytas, ar kentauridė, kaustoma prievartos pančių slogiais okupacijos dešimtmečiais, kai atkakliai bandyta neprarasti vilties. Vėliau – varžoma klajokliško gyvenimo svetur su dažnais ir staigiais posūkiais, kai nuolatos spėliota, kas laukia už jų...

„Apmąstydama laiką ir jo menines manifestacijas, Agnė Narušytė ne konstruoja vienos disciplinos statinį, bet kuria atvirą žemėlapį, kuriame priklausomai nuo kartografuojamų parametrų atsiranda vietos istorijos laikui, sąmonės laikui, daiktų laikui, laikrodžių laikui, augalų laikui ir kitoms laiko formoms. Būtent todėl šioje monografijoje interpretuojami menininkai atrodo kaip niekada vietoje nenustygstantys keliautojai, nuolat kertantys skirtingų laiko formų, fizikos ir filosofijos teorijų, fotografijos, kino, teatro, architektūros meninių praktikų ribas. Monografijoje sukurtą žemėlapį autorė dovanoja ir skaitytojui (-ai), taip pakviesdama jį (ją) į niekad nesibaigiančią laiko formų apmąstymo ir meninių manifestacijų kelionę.“

Kviečiame pasiklausyti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusio pokalbio su akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ poezijos kategorijoje nominuotų knygų autoriais: Mantu Balakausku, Lina Buividavičiūte, Antanu A. Jonynu, Alvydu Valenta ir Dovile Zelčiūte.

Kas išsigando Šliūpo? Kas tik jo neišsigando!

Šis nenuilstantis, kontroversiškas, bet visuomet gerų norų vedamas žmogus savo laiku ne vienam kėlė baimę ir pyktį.

Žydų muziejus buvo viena iš vos kelių žydų visuomeninių ir kultūrinių įstaigų, kurias sovietų valdžia leido steigti iškart po karo. Muziejų 1944 m. rudenį įkūrė buvę Vilniaus geto kaliniai, vėliau – partizanai, vadovaujami rašytojų Šmerkės Kačerginskio ir Avromo Suckeverio. Muziejus atliko daugybę funkcijų: buvo žydų biblioteka, archyvas, rašytojų klubas, kultūros centras ir Holokausto memorialas. Vykdydama antisemitinę politiką, slopindama žydų aukų atminimą 1949 m. sovietų valdžia Žydų muziejų uždarė.Paskaitoje rodoma gausi muziejaus nuotraukų kolekcija, dalis jos – iš didžiulės novatoriškos parodos apie Holokaustą, surengtos praėjus vos dvejiems metams po karo.

Kalbos vaidmuo pasaulyje pasikeitė ir eksponentiškai stiprėja. Pasaulyje prasidėjo kalbos technologijų bumas, susietas su dirbtinio intelekto kūrimu ir dirbtinio intelekto praktinėmis aplikacijomis, jų integracija į duomenų analitiką ir valdymą, su kibersaugumu ir informacijos karais, su šiuolaikinių kompetencijų įgijimu visose srityse nuo madų iki inovacijų vadybos, su 4.0 daiktų internetu, su giliuoju mokymusi, neurotinklais ir t. t.

1940 m. birželį Lietuvos žmonės planavo derlių, atostogas, išleistuves ir savo ateitį. Vasaros savaitgalius ketino skirti gegužinėms, ekskursijoms, įvairiausių organizacijų suvažiavimams, sportui, poilsiui ir, žinoma, žemės ūkiui. Vyriausybė taip pat nesnaudė – palaimino šalies elektrifikacijos ir susisiekimo gerinimo projektus, patvirtino didžiausią metinį biudžetą.

„Sužalotas pasaulis“ – paskutinis garsaus Nyderlandų kultūros istoriko Johano Huizingos veikalas, rašytas pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, 1943-iaisiais, bet išleistas tik karui pasibaigus ir jau po autoriaus mirties 1945 m. Ši knyga savaip papildo ir tęsia neseniai lietuvių kalba pasirodžiusį veikalą „Rytdienos šešėliuose“. Knygoje „Sužalotas pasaulis“ autorius mėgina nubrėžti Vakarų kultūros atsigavimo perspektyvas po pasaulinio karo, teigdamas, kad bus reikalinga „pasaulietinė askezė“. Tyrinėdamas dvasinius negalavimus, jis pateikia neginčijamą diagnozę ir nurodo priemones jai gydyti, aptaria kultūros atkūrimo šansus. Daugelis autoriaus įžvalgų skamba taip, lyg būtų parašytos mūsų laikais. Iliuzijos ir klaidingos pažiūros klesti visur. Paneigtos giliausios dvasinės vertybės. Kokia bus ateitis? Galime įsivaizduoti, kad pokarinė karta, pasiryžusi pertvarkyti visuomenę, norėtų panagrinėti, kaip praeitį ir dabartį analizuoja Huizinga. Nors jis nesulaukė šalies išlaisvinimo, tačiau žinojo, kad ji bus laisva, kad laisvė ir demokratija bus atkurtos. Huizingai kėlė nerimą, kad prieškarinis status quo paliktų daug netikusių idėjų ir požiūrių tiek valdančiųjų, tiek valdomųjų galvose. Tikriausiai jis buvo teisus.

„Naujienos trumpai“:

• apie Lietuvos nacionalinės bibliotekos palaikymą Ukrainai;
• apie 50-metį mininčią „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.

Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“ (pavadinimu À l'ombre des loups – Vilkų šešėlyje) išleido viena didžiausių ir prestižiškiausių Prancūzijos leidyklų „Flammarion“.

Vasario pabaigoje Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą dažnas Lietuvoje pasijutome šokiruoti ir kartu sutrikę, bejėgiai. Kaip gyventi karui tęsiantis? Antrojoje šiemet „Pokalbių apie biblioterapiją“ laidoje Lietuvos nacionalinės bibliotekos Skaitytojų klubo vadovės dr. Daiva Janavičienė ir Rasa Derenčienė kalba apie emocinę pagalbą sau ir savo artimui gyvenant karo grėsmės akivaizdoje. Ar šioje situacijoje gali pagelbėti skaitymas? Jei gali – tai kaip?

Pastarosiomis savaitėmis mūsų Rytų kaimynystė atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tapo netikėtumu Vakarų visuomenėms.

Labai svarbios ukrainiečių kalbos ir Lietuvos sąsajos. Dabar mums pats aktualiausias ukrainietiškas žodis „peremoga“ yra semantinis lietuvių kalbos žodžio „pergalė“ vertinys. Ir esminis šio žodžio semantinis bruožas „galia“. Žodis ateina iš bendros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) patirties, jo šaknys yra kanceliarinėje slavų kalboje, kuri LDK laikais buvo vartojama kaip administracinė kalba. Ši rašytinė kalba yra ne kas kita, o senoji ukrainiečių (ir baltarusių) kalba. Ukrainiečių kalbos formavimasis tiesiogiai susijęs su LDK, nes senoji ukrainiečių (ir senoji baltarusių) kalba išsivystė iš kanceliarinės LDK kalbos. Su bendrinės ukrainiečių kalbos formavimusi Lietuva taip pat susijusi – su jos standartu siejamas ukrainiečių poetas ir dailininkas Tarasas Ševčenka mokėsi Vilniaus universitete. Apie tai ir kitus svarbius dalykus pasakoja prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, slavistas, žymiausias Lietuvoje rusėniškos LDK raštijos tyrinėtojas. „Kalbos klubo plius“ autorė ir vedėja prof. dr. Jolanta Zabarskaitė. Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė!